Arkinio tilto nematyti
Keli kilometrai už Rokiškio, tik pravažiavus Laibgalius, slepiami ūksmingų medžių dunkso seni Rokiškėlių dvaro rūmų griuvėsiai.
Nežinodamas tos vietos pats nerasi – statinių liekanų nuo kelio nematyti, jų link vedanti buvusi alėja sulaukėjusi, akmenimis grįstas kelias padengtas lapais, o akmeninį arkinį tiltą per Audrupio upelį išvysti ne iš tolo, o tik gerokai įriedėjęs į apleistą teritoriją.
Anuometę didybę liudija tik papilkėjusios rūmų fasado kolonos. Virš jų matyti buvusios erdvios terasos likučiai.
Nors užsitęsęs vėlyvas ruduo, beveik jau žiemos pradžia, tačiau aiškiai jauti, kad gamtos kampelis čia įspūdingas. Ir jį sutvarkius atsivertų nepaprasta panorama.
Vasarodavo ir garsus tapytojas
Išties, kadaise šioji dvarvietė garsėjo išskirtiniu grožiu. Profesionalių specialistų suformuotas parkas, vandens telkiniai, retų augalų kolekcijos nenusileido Rokiškio dvaro rūmų teritorijai. Spėjama, kad abidvi vietas projektavo tas pats autorius.
Iš pradžių dvaras priklausė didikams Tyzenhauzams, jų valdymo metu suprojektuota aplinka, pastatyti rūmai.
Paskutiniai Rokiškėlių dvarą valdė Vienožinskiai – garsi menininkų, rašytojų ir mokslo vyrų giminė.
Tapytojas ir dailėtyrininkas Justinas Vienožinskis rūmų kieme ne kartą sėdėjo prie molberto ir tapė kerinčio grožio vietos peizažus. Dvaro savininkas, agronomijos mokslų specialistas Apolinaras Vienožinskis tęsė pirmtakų pastangas išlaikyti aplinkos grožį, jo žmona gydytoja teikė pagalbą vietos gyventojams.
Lydėjo į dvarą pusbrolį
„Aš jau nespėjau buvusio dvaro grožio pamatyt – nei puikiųjų tvenkinių, nei gėlynų. Kai čia atsikrausčiau, dviejuose tvenkiniuose jau vandens nebuvo, tik storas sluoksnis purvo, pakrantėj augo išsiklaipiusios didžiulės tujos“, – apgailestauja dvaro rūmų pašonėje gyvenanti 78 metų Jadvyga Jareckienė.
Moters šeima čia įsikūrė kolūkio laikais, kai sudegė jų namai Karveliškio kaime.
„Aš dar pamenu, kai čia Vienožinskiai gyveno. Ponia buvo daktarė. Buvau gal kokių 8 metų vaikas. Pusbrolis galvą prasiskėlė, tai lydėjau jį į dvarą, ten ponia jam subintavo žaizdą, paskui perrišinėjo“, – pasakojo 83 metų Rokiškėlių gyventojas Petras Uldukis.
Atmintin jam įstrigo gražios įstiklintos spintos ir dideli veidrodžiai.
„Tarnaitė mus įleisdavo virtuvėn. Atbėga ponia, vienas vienon, kitas kiton jos rankon pakštelim – tokia mada buvo, reikėjo poniai ranką bučiuot. Tada ponia mus vedasi į kambarį, ten žaizdą ir sutvarsto“, – kalbėjo P.Uldukis.
Rokiškėlių senbuviai kalba, kad pasibaigus karui, kai prasidėjo antroji trėmimų banga, Vienožinskiai Sibiro išvengė tik todėl, kad ponia buvo žydė, tautos, kurią naciai be gailesčio naikino, atstovė. Ir dar todėl, kad suskubo savo noru dvarą padovanoti valstybei, tuometei sveikatos apsaugos ministerijai.
Ponia paliko ir kažkokios medicinos įrangos bei kumečių name įrengtą ambulatoriją. Valdžia rūmuose netrukus įsteigė sanatoriją gydyti ligonius nuo kaulų tuberkuliozės, o ambulatoriją iškėlė į Ragelius.
Sovietiniais laikais rūmus nugyveno
Sanatorija gyvavo iki 1972 metų. Tada visiškai nugyventą rūmų pastatą uždarė ir su visais jam priklaususiais pastatais atidavė kolūkiui.
Akmeniniame dvaro tvarte kolūkis pradėjo auginti gyvulius, laikė penimus veršius. Į tarnų namą valdžia įleido gyventojus, o buvusioje tuberkuliozės gydykloje įrengė vasarinį bendrabutį studentams.
„Auginom 300 hektarų bulvių, būtinai reikėjo talkininkų“, – buvęs kolūkio pirmininkas 90-metis Vytautas Šlikas prisiminė, kaip pavasarį ir rudenį į kaimą plūsteldavo būriai akademinio jaunimo.
Tiesa, vienu metu rūmus galvota paversti nuolat gyvenamomis patalpomis, rimtai paremontuoti, nugriauti senas krosnis, įvesti centrinį šildymą, tačiau planai žlugo. Mat ėmus daužyti sieną paaiškėjo, kad niekaip nepavyks vamzdžių prakišti, nes sienos sumūrytos iš milžiniškų riedulių.
Rūmai taip ir liko nudrengti, bet talkininkams tiko iki pat kolūkių griūties, 1992 metų.
Su kolūkio pirmininku kalbėjo šaltai
Kolūkis naudojosi ne tik dvarininkų pastatais, bet ir žeme. Pradėjus vykdyti melioraciją, žemėse netoli dvaro buvo aptiktos seno drenažo liekanos.
V.Šlikas panūdo išsiaiškinti, kokį plotą dvarininkai buvo nusausinę, gal kolūkiui ten nebereikia tiesti naujos sistemos?
V.Šlikas išsiaiškino, kad A.Vienožinskis tebegyvena Kaune, ir pas jį nuvyko.
„Jis buvo ką tik atleistas iš Žemės ūkio akademijos mokomojo ūkio direktoriaus pareigų, nes jo valdžia sužinojo, kad buvo dvarininkas. Mane priėmė labai šaltai. Pasakė, kad niekuo padėti negali, apie drenažo projektą nežino, prisimena tik, kad jį darė lenkai, laukuose griovius kasė kastuvais“, – prisiminė V.Šlikas.
Net žemių visų neatidavė
Atgavus nepriklausomybę, kai buvę žemių savininkai galėjo atgauti savo valdas, Rokiškėlių dvarvietę 1993 metais atsiėmė A.Vienožinskio sūnus Talis Apolinaras Vienožinskis. Žmogus atgavo jau kiužančius pastatus, tačiau žemių – tik 18 hektarų, kitus išdalino trihektariais ir dalino tiems, kas iš kitų vietų norėjo atsikelti žemes arčiau namų.
Nuosavybę atgavę Vienožinskiai į dvarvietę gyventi nepersikraustė, tad nespėjo nė apsidairyti, kai iš rūmų liko griuvenos: juos ardė, plėšė ir niokojo kas netingėjo.
Niekdariai nuplėšė ir išvogė stogo dangą, nusiardė medines sijas, išsirovė duris, langus ir viską viską, ką tik buvo galima pakelti ir išgabenti.
Po tų barbariškų žygių rūmų gyvavimas baigėsi, sienos dar stovi, bet užėjęs lietus ar sniegas kaskart jas spėriai tirpina.
Zaborava – istorikams mįslė
Rokiškėlių kaimo gyventojai iš įpratimo rūmų liekanas vadina dvarviete, nors istorikai tokiam įvardijimui prieštarauja.
„Dvaras buvo ūkinis administracinis vienetas, jį sudarė mažesni ūkeliai, vadinti palivarkais. Rokiškėlėse toks palivarkas ir buvo. Kai tarpukariu vyko žemės reforma ir didikams buvo smarkiai apkarpyti dvarų plotai, jie palivarkus išpardavė, o nusipirkusieji įsivaizdavo, kad tapo dvarininkais, ir naująsias savo valdas ėmė vadinti dvarais“, – paaiškina Rokiškio muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis.
Įdomu dar ir tai, kad Rokiškėlių palivarką vietiniai vadindavo ir Zaboravos dvaru. Iš kur jie pešė tokį pavadinimą – istorikams mįslė.
„Bor – lenkiškai reiškia spygliuočių mišką, Zaborava – kažkas už miško. Pavadinimas, matyt, gyvavo tik kurį laiką ir tik tarp vietinių, nes jokiuose istoriniuose dokumentuose jo nėra užrašyto, senuose žemėlapiuose figūruoja tik Rokiškėlių kaimas“, – pečiais gūžčioja istorikas.
Liko pažaboti gamtos grožį
Rokiškėlių kaime buvęs palivarkas iš pradžių priklausė grafų Tyzenhauzų giminei.
Pasak G.Kujelio, toji didikų giminė buvo stambiausi magnatai Rokiškio krašte.
Grafas K.Tyzenhauzas buvo zoologas, daugiausia nuveikęs ornitologijos srityje. Jis parengė ir išleido keliolika ornitologijos veikalų, sukaupė didelę paukščių iškamšų ir kitų eksponatų kolekciją.
„Tyzenhauzai nuo seno mėgo estetinį grožį, ypač puoselėjo aplinką ir pagrindiniuose dvaro rūmuose, ir palivarkuose“, – sakė istorikas.
Vieta Rokiškėlėse ant Audrupio upelio kranto ir be žmogaus įsikišimo buvusi pasakiškai graži, su iškilumėlėm ir natūraliais slėniais, grafų pasamdytiems projektuotojams tekę tik išmoningai tą grožį panaudoti.
Galima daryti prielaidą, kad palivarko landšaftą suprojektavo tas pats specialistas, kuris sukūrė ir Rokiškio rūmų apželdinimą. Čia, panašiai kaip ir mieste, nuo pagrindinio kelio driekiasi alėja, jai abipus iškasti susisiekiantys tvenkiniai, prieš rūmus buvę dideli gėlynai.
„Kieno tai nuopelnas, mes nežinom, muziejus neturi duomenų, kas projektavo Rokiškio rūmų parką, taip pat ir šį“, – apgailestavo G.Kujelis.
Dvaro valdų administratoriumi buvo Jonas Horodeckis, sumanus ir iniciatyvus žmogus. Jis buvo baigęs Vilniaus universitetą ir, kaip ir šeimininkas, mėgo gamtos mokslus.
Rokiškio grafystės dvarų ekonomų susirinkimuose J.Horodeckis skaitydavo paskaitas gamtos mokslų klausimais ir aiškindavo, kaip mokslą pritaikyti ūkiniame darbe. Gali būti, kad jis rūpinosi ir Rokiškėlių palivarku.
Vaizdo neliko, tik aprašas
Pirmas gyvenamasis pastatas buvęs sukonstruotas ant mūrinių pamatų iš tašyto medžio, gonkas laikė keturios kolonos. Stogas dengtas šiaudais, virš jo kilo du plytiniai kaminai.
Tiesa, nėra jokio pirmojo rūmo atvaizdo, išlikęs tik smulkus aprašas. Iš jo ir sužinome, kad statinys turėjo kelis erdvius gyvenamuosius kambarius, svetainę, virtuvę ir kamarą. Šalia priemenės buvo sumūryta ir dar viena virtuvė. Iš priemenės laiptai vedė į antrą aukštą.
Visame tame pastate buvo devynerios vienvėrės dailidės darbo durys, vienuolika didelių dvivėrių langų, keturi maži neatsidarantys langai. Grindys keturiuose kambariuose medinės, priemenėje ir virtuvėje grįstos akmenimis, o kitur plūktos iš molio, lubos medinės.
Kas suprojektavo visą Rokiškėlių statinių kompleksą ir pirmuosius rūmus, tikslių duomenų nėra, kaip nėra aiškus ir pirmųjų Tyzenhauzų rūmų Rokiškyje autorius.
„Spėjama, kad Rokiškio dvaro rūmų architektas buvo italų kilmės architektas Giuseppe de Sacco, Gardino vyriausiasis architektas, vienas iš klasicizmo stiliaus propaguotojų LDK. Kiti istorikai teigia, kad prie projekto galėjo prisidėti Laurynas Stuoka-Gucevičius, bet ši versija abejotina, nes jis mirė 1798 metais. Dar kita versija, kad projekto autorius galėjo būti Mykolas Angelas Šulcas, L.Stuokos-Gucevičiaus mokinys, prisidėjęs prie Tyzenhauzų rūmų Vilniuje interjero projektavimo. Tai kas gali paneigti, kad ir Rokiškėlių rūmus projektavo tas pats architektas, kuris projektavo ir Rokiškio rūmus“, – įžvalgomis dalijosi G.Kujelis.
Buvo jautrūs grožiui ir estetikai
Kas atsitiko mediniam statiniui, istorikai duomenų neturi.
XX amžiaus pradžioje vietoj medinio ponų namo iškilo naujas – mūrinis statinys. Jį projektavo lenkų architektas Stanislovas Pranciškus Lipopas, tas pats, kuris perstatė Rokiškio dvaro rūmus.
Išparduodant Rokiškio dvaro žemes trys broliai Vienožinskiai nusipirko palivarkus Panemunėlyje, prie Obelių ir Rokiškėlėse.
Ūkis tada buvęs pačiame gražume: išpuoselėtas parkas, akmens mūro rūmai, didžiulis akmeninis tvartas, atskiras tarnams apgyvendinti skirtas namas ir dar keletas įvairios paskirties statinių.
Sakoma, kad visi Vienožinskiai buvo jautrūs grožiui ir estetikai, Rokiškėlių dvarvietės savininkai irgi rūpinosi, kad būtų prižiūrima aplinka.
Filmą apie Rokiškėlių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
