Giedojimas – iki pavakarių
Važiuojant Biržų–Rokiškio keliu, netoliese Kučgalio, vienoje pusėje matyti Kvedariškio kaimo namų stogai, kitoje – beržais apsodintos kapinaitės.
Kvedariškis anksčiau vadintas Fiodoriškiu, čia iki šiol gyvena sentikių palikuoniai. Kadaise vaikų balsais klegėjęs kaimas dabar sunykęs. Senieji gyventojai mirę, išsibarstę į kitas vietoves, bet kapai – visuomet ir stebėtinai kukliai sutvarkyti.
Kaime, šalia sentikių namų, stovi jų maldos namai – lentutėmis apkaltas pastatas su kryžiumi ant stogo.
Sekmines švenčiantys sentikiai rinkosi į kapinaites pagerbti mirusiųjų. Nuo pat ryto prasidėjęs giedojimas kasmet užtrunka po kelias valandas, kartais – iki gerų pavakarių. Ir šįkart automobilių per pietus prisirinko kelios dešimtys ir jų vis daugėjo.
Saulėta aiški diena, siūbuojančios beržų šakos, senovinės rusiškos giesmės prie kiekvienos kapvietės – ir susitinkantys giminaičiai bei pažįstami.
Daugiau nei liūdesio kapinaitėse – ramybės ir neskubos.
Anūkė – su balta skara
Mirusiuosius giesmėmis pagerbia Dvasiškasis Tėvas iš Rokiškio Aleksandras Kudrešovas su giedotojais. Mirusiųjų artimieji stovi šalia jų, svetimi paprašomi stebėti apeigas iš šono.
Artimieji surašo mirusiųjų vardus, ir dvasininkas perskaito sąrašą. Pagiedoję ir pasimeldę jie eina prie kito kapo.
Sentikiams, pagal tradiciją, priklauso užsiauginti barzdą. Jeremijus Ševekovas – to pavyzdys, iš karto matyti, kad laikosi tradicijų. Anūkė Natalija apsigobusi balta pečius gaubiančia skara.
Su dukra Aliona Alešiūniene ir dar vienu anūku – Normantu Aleksandru sentikis atvyko iš Rokiškio. Antrasis berniuko vardas – šventas.
Rokiškio rajone, Sriubiškiuose, gyvenanti Radijada Samuilova skundžiasi prasta sveikata, bet į Sekmines su sūnumi vis viena kasmet stengiasi atvykti. Ji išsikraustė iš šių vietovių, kai sudegė namai.
Linksma buvo vaikų būryje
Antanina Stepanovienė – Kvedariškio kaimo senbuvė. Atšilus orams, pabūna Kvedariškyje, po to važiuoja pas dukterį į Biržus. Namelis pakalnėje, gandralizdis – taip norisi bent trumpam sugrįžti.
Moteris mena maldos namų chorą – apie aštuonis žmones giedodavo per pamaldas.
„Maža buvau. Visas mano gyvenimas prabėgo čia. Aplankau kapinėse besiilsinčius artimuosius“, – ašaroja moteris.
Jos auginta dukterėčia Nadiežda Sedogina gyvena Latvijoje, Jūrmaloje. Teta priglaudė mergaitę savo namuose, kai mažylės mama susirgo.
Kvedariškyje N.Sedogina gyveno iki pirmos klasės. Ji pamena, kaip linksma būdavo dideliame vaikų būryje.
Lietuviškai jau nebemoka
Iš Jūrmalos atvyko ir seserys Vera Burakova, Anna Vasiljeva, Jelena Lukjanova. Jų šaknys – Kvedariškyje. Moterys lūkuriavo giminaičių iš Pandėlio Rokiškio rajone ir iš Kupiškio.
Seserys laiko save sentikėmis, lanko pamaldas, bet prisipažino, kad tradicijų laikosi mažiau negu seneliai.
„Giesmės, maldos kitokios negu stačiatikių. Bet Dievas vienas. Ar tu katalikas, ar musulmonas, žydas – svarbu, koks žmogus esi“, – kalbėjo linksmuolės seserys.
Moterys lietuviškai jau nebemoka.
Į Latviją kvedariškiečiai išvyko pritrūkę darbo gimtinėje.
Prie mirusiojo – pernakt
Ant suolelio saulės atokaitoje ramybe su trimis mergaitėmis mėgaujasi Saulė Kasputienė iš Ukmergės.
Jos vyro tėvas sentikis gyveno Kvedariškyje, mirė prieš metus. Todėl visi atvyko pagerbti jo atminimo, kitų giminių.
S.Kasputienė prisipažino, kad sentikių tikėjimas – įdomus, bet sudėtingas.
Labiausiai jai patinka tradicija su mirusiuoju atsisveikinti labai pagarbiai – budint ir giedant prie jo per visą naktį. Giedotojos keičiasi kas trys valandos.
Paprašyta leisti nufotografuoti su dukrelėmis, S.Kasputienė juokiasi: „Čia anūkės. Susirinkau visas ir atvažiavome – kad susipažintų su sentikių tradicijomis.“
Kapus tvarkanti Zina Plepienė atvykusi iš Panevėžio. Sekminės Kvedariškyje jai tradicija.
Susimetė kiek kas galėjo
Kvedariškyje gyvena kaimo senbuviai Feoktistas ir Marija Samuilovai.
Abudu – prastos sveikatos, M.Samuilova skundžiasi skaudančiais klubų sąnariais, operuotomis akimis. F.Samuilovas keleri metai guli patale ir meldžiasi. Kokią sveikatą Dievas duodantis, tokią žmogus privalantis priimti. Vyras išgyvenęs tris insultus, širdies operaciją, vaikšto po kambarius tik tuomet, kai geriau jaučiasi.
F.Samuilovo tėvas buvo popas, dvasiškuoju tėvu jis išdirbo per 30 metų. Išsiųstas tarnauti į kariuomenę, į Sibirą, jis parsivežė gražuolę nuotaką. Susituokė ir Kvedariškyje gyveno. Tuomet jie turėjo didžiulį namą su baltomis langinėmis. Bet nei namo, nei ąžuolo neliko.
F.Samuilovas prisimena, kaip per karą vokiečiai kaimą iš kulkosvaidžių apšaudydavo, o jie, vaikai, slėpdavosi kibiruose.
Ir F.Samuilovo tėvų, ir jo paties namai – visai prie maldyklos.
M.Samuilova pasakojo, kad pastatas buvo apmuštas kartono lapais. Ilgainiui nuo lietaus jie taip išmirko, kad baisu būdavo žiūrėti. Ypač dėl to išgyveno F.Samuilovo tėvas.
„Buvo sarmata. Reikėjo susitelkti ir maldos namus suremontuoti. Iš kur gauti tam lėšų? Susimetėme kiek kas galėjome“, – pasakojo M.Samuilova.
Jųdviejų sūnus, taip pat Kvedariškyje gyvenantis Anatolijus Samuilovas kalbėjo, kad labai pradėjo Biržuose gyvenantys jų giminės – Strelcovų šeima. Jie turėjo lentpjūtę, davė medžiagų, atsiuntė darbininkus.
Filmą apie Sekmines Kvedariškio kaime, Biržų rajone, žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
"Panevėžio kraštas", 2018 05 22