Aikštė mena partizanų kūnus
Per kaitrų vidurdienį Subačius tuštutėlis.
Tik šalia senovinio akmeninio namo, kuriame įvairiais laikais buvo laikomi grūdai, verda darbas. Verslininkai nustatytomis valandomis čia supirkinėja obuolius. Žmonės atveža ir po maišą, ir po kelis. Vyrai spėriai sukasi, greit atsiskaito ir laukia kito kliento.
Kol apžiūrime seniausią Subačiaus pastatą, vietinių magazinu vadinamą grūdų sandėlį, pastatytą dar carinės Rusijos okupacijos laikais, prieš 162 metus, verslininkai išvažiuoja į kitą supirkimo punktą, aikštė prieš magaziną ištuštėja.
Po Subačių žvalgomės su vietos senbuviais: mokytojais Janina Mačiene ir Jonu Babicku. Jie primena, kad Subačiaus nevadintume nei miesteliu, nei kaimu, nes Subačius yra gavęs miesto teises. Nors dabar jis išties miestelio dydžio.
„Šioj aikštėj turėtų būti uždraustas eismas – čia gulėjo mūsų patriotai, kritę už tėvynę“, – sako buvusi lietuvių kalbos mokytoja 90-metė J.Mačienė.
Žiūrinčiajai į grūdų sandėlį prieš akis kaip gyvi stoja karo ir pokario meto įvykiai.
„Šitoj aikštėj guldė partizanus, kad išjuoktų. Mane iš mokyklos buvo atvežę, klausė: ar pažįsti? Kaip nepažinsi, visi nužudytieji – savo krašto. Guli Taluišiukas, pasityčiojant į burną lašinių įkišta, o jo sesuo tuo metu kaip tik pas mus slapstėsi. Tik nė minčių nekilo tada aikštėj ką „atpažint“,– apie žiaurumus pasakoja mokytoja.
Tarpdury pardavinėjo sušaudytų žydų turtą
J.Mačienė prisimena ir kitą epizodą. Per Antrąjį pasaulinį karą, kai Subačiuje šeimininkavo vokiečiai, į grūdų sandėlį, kaip į saugiausią vietą, buvo suvežtas visas iš žydų paimtas turtas. Tarpukariu Subačiuje gyveno daug verslių žydų, jie turėjo didelius prekių sandėlius, krautuves, užeigas. Beveik visų jų likimas vienodas – vokiečiai sušaudė.
Atimtas turtas ilgai magazine negulėjo, vokiečiai jį išpardavė. Prekybos dieną atverdavo centrines sandėlio duris, išdėliodavo daiktus ir šaukdavo kainas. J.Mačienės tėvų namai stovėjo tiesiai prieš magaziną, tad visa prekyba pro langus buvo kaip ant delno matyti.
„Pardavinėjo indus, puodus, paltus, prisimenu varinį dubenį specialiai uogienei virti. Kaip šiandien akyse matau rabino chalatą, baltą su mėlynais dryžiais. Vokietis prašė 10 markių. Žinoma, atsirado, kas nupirko. Matyt, namie sunešiojo“, – prisiminimais dalijosi J.Mačienė.
Ji mena, kai pas mamą atėjo turtingiausias Subačiaus žydas ir atnešė pilną puodą aukso, prašė paslėpti, esą jais pasitiki, o kai grįš, pasiims.
„Mama neėmė, pabijojo. Žydas išėjo apsiašarojęs“, – pasakojo mokytoja.
Kur paskui pasidėjo tas auksas, neįmanoma pasakyti.
Garsėjo vaidinimais
J.Mačienės vaikystės prisiminimuose išlikęs ir kitoks grūdų sandėlio vaizdas.
Nepriklausomybės pradžioje akmensienis pastatas naudotas pagal paskirtį, jame įsikūrė smetoninių ūkininkų kooperatyvas „Lietūkis“, dar tik besikuriantys vietiniai ūkininkai čia laikė javus. Kai sandėliavimo patalpų nebereikėję, subatėnai jį panaudojo kultūrai, magazine vykdavo vaidinimai.
„Subačiuje buvo daug energingų ir kūrybingų žmonių. Ir mano mama Paulina Udrienė vaidino. Žiūrovai suvažiuodavo su arkliais iš Tiltagalių, Lukonių, Terpeikių ir dar toliau. Vaidinta apie istorinę Lietuvos praeitį, išlikusi ir ano meto nuotrauka, kur Vytautas Didysis magazino kieman žirgu atjoja“, – pasakojo J.Mačienė.
Tarpukario Subačiuje labai klestėjo sportas, veikė angelaičių draugija, energinga panelė su vaikais ruošė vaidinimus, jie irgi vyko grūdų sandėlyje.
1931 metais Subačiuje, kaip didmiestyje, buvo net suorganizuoti misių rinkimai, juos laimėjo tokia Laureckaitė, turėjusi pasakiško grožio kasas.
Tarpukariu Subačiuje jautėsi didelis kultūrinis, švietėjiškas ir dvasinis pakilimas, aktyviai reiškėsi jaunimo organizacijos, pavasarininkai, Šaulių sąjunga, turėjusi stiprų orkestrą, choras, dramos būrelis.
Iš bažnyčios norėjo padaryti teatrą
Ant tos kultūrinio pakilimo bangos subatėnai ėmė organizuoti savos bažnyčios statybą, nes iki tol tikintieji eidavo į už 4 kilometrų esančią Subačiaus miestelio šventovę.
Subačiaus miestelio kunigas testamentu statyboms paliko 10 tūkstančių litų, ūkininkas atrėžė pustrečio hektaro žemės.
Iš pradžių buvo siūlyta Dievo namams panaudoti senąjį grūdų sandėlį, bet žmonės nesutiko, tad imta statyti naują, nedidukę medinę bažnyčią.
Užėjus sovietams bažnyčios statyba jau ėjo į pabaigą.
„Tada iš bažnyčios norėjo padaryti teatro salę, bet gyventojai atstovėjo savo. Čia buvo daug tikinčiųjų, o susidėjusių su komunistais – labai mažai. Po karo mokytojai dar ilgokai ėjo į bažnyčią, nepajėgė visko taip staigiai uždrausti“, – pasakojo istorijos mokytojas ir buvęs Subačiaus sąjūdžio grupės vadovas J.Babickas.
Sovietinė valdžia iš bažnyčios atėmė žemę, joje vėliau išdygo daugiabučiai.
Kieti tėvai, kieti ir vaikai
Pasak J.Mačienės, subatėnai buvę dideli patriotai.
Pokariu per Vasario 16-ąją mokykloje kai kurie mokytojai net trispalves įsisegdavo.
„Tos dienos rytą mokytoja kiekvienam mokiniui ant suolo padėdavo mažytę trispalvę. Klasėj nebuvo nė vieno komjaunuolio, mes jų nepripažinom. Kai vienas vietinis žydas sumanė stoti į komunistų partiją, valdžiai įsiteikdamas ėmė ir sudarė mūsų klasės vaikų sąrašą, esą stojame į pionierius. Parėjom namo, tėvams pasakėm, kad jau esam pionieriai, tai jie tokį triukšmą pakėlė, kad visi sąrašai buvo panaikinti ir niekas pionieriais netapo. Kieti tėvai, kieti ir vaikai užaugom“, – savo mokyklinius metus prisiminė mokytoja.
Vėžius eksportavo į Prancūziją
J.Babickas primena Subačiaus istoriją. Jos pradžia 1873 metai – su pirmuoju mediniu geležinkelio stoties pastatu. Greit aplinkui namus susirentė geležinkelio darbininkai, atsiradus žmonių į vietovę atsikraustė ir prekybininkai, daugiausia žydai.
Subačius suklestėjo ir išaugo tarpukariu. Čia ėmė veikti dideli turgūs, pastatyta elektros stotis, įkurta net 18 parduotuvių, atsirado valgyklos, restoranas.
Žydas Šneideris prie geležinkelio pastatė prekių sandėlius. Iš jų prekes ėmė aplinkinių miestelių krautuvininkai. Didmenų sandėlis turėjo milijoninę apyvartą. Iš Subačiaus į Prancūziją būdavo eksportuojami į medines dėželes ant samanų suguldyti šviežutėliai vėžiai. Žmonės juos gaudė Viešintos upelyje ir parduodavo verslininkui.
„Mūsų giminė irgi turėjo krautuves, tetos buvo mišri – prekiavo silkėm, degutu, cukrum, audiniais, o mano tėvų mažesnė. Gaudavau lankstyti rūkomąjį popierių, o kai išmokau sverti, susverdavau cukrų“, – pasakojo J.Mačienė.
Subačius ir savo kalėjimą turėjo, tas rąstinis namelis iki dabar išlikęs.
„Jei penktadienį prisigėrė pardavę kiaulę, uždarydavo išblaivinti. Parų gaudavo ir tie, kurie Smetonos laikais priešinosi jo diktatūrai, kalbėjo tiesą“, – prisiminė J.Mačienė.
Į kelią sustūmė partizanų kaulus
Tarpukario Subačiaus tautiniam ir dvasiniam pakilimui skaudžiai kirto sovietinė okupacija.
Iš Subačiaus geležinkelio stoties į tremtį išdardėjo 60 žmonių prigrūstų vagonų. Juose buvo ir J.Babicko šeima, tėvai su 4 vaikais.
Apylinkėse karo metu išžudyta gausybė partizanų.
Nukankintus ir aikštėje prieš magaziną išvoliotus kūnus suvertė į duobes slėny prie Viešintos upelio ir užkasė. Visai negiliai. Po poros metų, 1947-ųjų pavasarį, užėjus potvyniui, palaikai išplaukė. Kabinosi už šakų, plaukė pasroviui.
Žmonės kaulus surinko ir slapta palaidojo Stačnių kapinėse.
Kai 1956 metais tiesė asfaltuotą kelią į Rokiškį, buldozeris su žemėm sustūmė daug partizanų kaulų.
„Ir dabar per jaunų Lietuvos patriotų kaulus važiuojam“, – sako J.Babickas.
Dėl kelio teko tiesinti ir upelio vagą, ekskavatorininkas su kaušu už kasų ištraukė partizanę, išsigandęs metė darbą ir pabėgo.
Pirmaisiais nepriklausomybės atgavimo metais J.Babickas su grupe entuziastų ėmė kasinėti pievą, kad rastų partizanų palaikus.
„Buvo dar gyvi stribai, bet jie nesakė, kur išniekintieji ir nukankintieji užkasti. Atsirado žmogus, kurį stribai vertė sutvarkyt palaikus, jis ir parodė tikslią vietą. Radom dvi duobes palaikų, tas žmogus atpažino pagal rankų surišimą viela“, – šiurpią ekspediciją prisiminė mokytojas.
Visus palaikus palaidojo, juos lydėjo tūkstantinė minia, antkapyje įrašytos 67 pavardės, tiek pavyko identifikuoti, dar kelių dešimčių partizanų kaulai išbarstyti po keliu.
„Toji vieta nelaiminga, dar sovietmečiu autobusas su keleiviais nuo tilto nukrito į upę, buvo žuvusių, po to dar ne viena tragiška avarija įvyko“, – apie teritoriją, kur išmėtyti partizanų palaikai, sakė J,Babickas.
Įamžino savanorių atminimą
Įvairiais istoriniais tarpsniais grūdų sandėlio akmenys gėrė juoką ir ašaras, jaunimo linksmybes ir nenusakomą kančią. Kaip ten bebūtų, subatėnų gyvenimas vis sukosi apie tą statinį.
„Kai laidojom partizanų palaikus, vyrai karstus iš bažnyčios ant pečių nešė iki pat geležinkelio, aikštėj prieš magaziną sustojom, juk čia nelaimingųjų kūnai gulėjo, surengėm mitingą“, – prisiminė J.Babickas.
Kai prieš porą metų Subačiuje vyko tarptautinis subatėnų susiėjimas, į kurį iš įvairių pasaulio kampelių susirinko 656 žmonės, vėl visi sugužėjo prie grūdų sandėlio.
Tuomet šalia jo buvo pastatyta atminimo lenta savanoriams.
Filmą apie Subačių Kupiškio rajone žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Reklama: elektros prekės
