Pas Čičinską – iš Mitriūnų
„Į Čičinsko puikų dvarą / Nuo Mitriūnų ir Lenčių / Suvažiavę duoda garą / Daug bajorų, daug svečių...“
Štai tokiomis eilutėmis su Mitriūnų vardu prasideda garsioji Maironio poema „Čičinskas“.
Mūrinį dvaro rūmą Krekenavos seniūnijoje, 1855 metais statytą bajorų Savickių giminės ir beveik šimtmetį tarnavusį didikų kartoms, dar atmena daugelis vyresniųjų mitriūniečių.
Dvarą visą laiką valdė išskirtinai Savickiai. Sakoma, kad net giminės dukterys ieškojo vyrų bendrapavardžių, kad tik išliktų pavardės tąsa.
Iki 1982 metų dvare dar gyveno žmonės. Likimo ironija: rūmai sugriuvo tuomet, kai buvo užsimota juos restauruoti.
Virėjai leido likti rūmuose
Šiandien dvarvietėje niūkso tik krūmais užžėlę griuvėsiai. Iš didingo pastato likusi vien vidurinė dalis, du trečdaliai statinio tiesiog nuvirtę, susmegę į žemes, nebėra nė paradinių laiptų, nė terasos žymės.
„Šitoje pusėje buvo pokylių salė su kolonom, per vidurį gyveno ponai, o kitame subyrėjusiame gale buvo įrengta didelė rūmų virtuvė, kambariuose šalia jos gyveno virėjos šeima“, – pasakoja mitriūnietė Audronė Paškevičienė.
Toji virėja, Veronika Paškevičienė, buvo jos vyro Zenono Paškevičiaus močiutė. Kai dvarą nacionalizavo, o jo savininką išvežė į Sibirą, virėjos šeimai rūmuose leido ir toliau gyventi, nes šioji buvo darbininkų klasės atstovė – tik tarnaitė, ne liaudies priešas. Į rūmus dar atkėlė mokytoją ir keletą kaimiečių šeimų.
„Mano vyras dvare gimė ir užaugo“, – A.Paškevičienė aiškina, iš kur žino dvarvietės istoriją.
Vaškavo, blizgino parketą
A.Paškevičienė į Mitriūnus atitekėjo iš Anykščių. Kai tik atsikraustė, dvaras buvo apgriuvęs, bet dar ne tiek, dar matėsi visas rūmo pastato kontūras.
Vyras ją vedžiojosi po griuvėsius ir rodė, kur vaikystėje buvo mėlynai išdažyti jų šeimos kambariai, virėja jų turėjo net tris.
„Prisiminė ir močiutės pasakojimus, kaip sunku buvę prieš pokylius vaškuoti ir blizginti parketą“, – pasakoja pašnekovė.
Nacionalizuotu pastatu valdžia nesirūpino, prakiurusį stogą kiek išgalėjo lopė patys gyventojai.
„Zenonas pasakojo apie labai aukštas lubas ir storas sienas. Rūmuose niekada nebūdavo šalta, kiekviename kambaryje buvo stačiamalkės koklinės krosnys, įrengta ortakių sistema, tad laikėsi gera temperatūra – jis prisimena, kad šaltuoju laiku niekad nesirgdavo“, – kalbėjo A.Paškevičienė.
Sutuoktiniai šeimos albume turėjo daug su dvaru susijusių nuotraukų, bet dabar jų likusios vos kelios.
Į Mitriūnus buvo atvažiavę dvarą valdžiusių Savickių provaikaičiai iš Vokietijos ir Lenkijos, domėjosi savo šaknimis, tad Paškevičiai jiems atidavė šūsnį fotografijų, dalis nuotraukų iškeliavo pas istorikus ir kultūros paveldo specialistus.
Turėjo tai, apie ką kaimiečiai tik svajojo
Z.Paškevičius prisipažįsta, jog gyventi dvare buvę patogu, tačiau iš aplinkinių sulaukdavęs kreivų žvilgsnių, užuominų, kad jų šeima gyvena geresnėmis sąlygomis nei kiti.
„Žmonės įsivaizdavo, kad sėdime ant kažkokio turto, kiti kalbėjo, jog esam lyg ponai, kad reikėtų mus iškraustyti. Tada močiutė važiavo į seniūniją, gavo dokumentą, kad būstas yra valdiškas ir mums leidžiama čia gyventi“, – pasakojo Z.Paškevičius.
Vyras tvirtina, kad nieko poniško jų kambariuose nebuvę, – paprastos spintos, stalas, kėdės, tik indauja buvusi gražesnė. Rūmo viduryje, kur gyveno ponas su seserimi, prabangos irgi nebūta.
Rūmuose – atskiri tualetai
Močiutė rūmuose tarnauti pradėjo nuo 1922 metų. Tuomečiai ponai gyveno prašmatniau, o prieškariu paskutinis dvaro šeimininkas jau buvęs neturtingas. Esą jis užsiėmė prekyba, jo krovinys nuskendo jūroje, biznis nepasisekė ir čia, į Mitriūnų dvarą, ponas atvažiavo ramiai baigti savo gyvenimo.
Z.Paškevičius vis dėlto prisimena, kad rūmuose buvęs vienas išskirtinis poniškas dalykas, ko nė vienas kaimietis savo namuose neturėjo.
Sovietmečiu kaime apie tualetą name nebuvo nė ko svajoti, visi ėjo reikalų atlikti laukan į medinę būdelę už ūkinių pastatų, o dvare jį statant buvo suprojektuoti bei įrengti labai patogūs ir erdvūs tualetai. Vyrams ir moterims atskirai, su gera ventiliacija ir dienos šviesą įleidžiančiais langeliais.
„Išsikraustant to patogumo labiausiai ir buvo gaila“, – juokiasi vyras.
Davė kitus būstus
Virėja, o ir visas rūmų personalas su ponais privalėjo kalbėti lenkiškai, tad anuomet dvare tarnavę mitriūniečiai šią kalbą puikiai mokėjo.
„Močiutės laikais buvo gėda lenkiškai nemokėt. Aš irgi lenkiškai suprantu, bet tai jau labiau hibridinė kalba, su tikru lenku gal net nesusikalbėčiau“, – sako Z.Paškevičius.
Z.Paškevičius iš močiutės girdėjo pasakojimų, esą dvaro rūmas buvo pradėtas statyti kaip bažnyčia, pastatas buvęs suprojektuotas kryžiaus formos.
Pamatus padėjo, ėmė sienas kelti ir pritrūko lėšų, tada statybą ir perėmė Savickių giminė.
Z.Paškevičius su mama, broliu ir močiute dvare gyveno iki vaikinui sukako 18 metų, tiesiog taip sutapo. O tada dvaro gyventojus imta iškraustyti, nes pastatas jau buvo pasidaręs avarinės būklės, esą bet kada galėjo stogas įgriūti.
Kolūkis žmonėms davė kitus būstus.
Atrodė gūdus užkampis
Mitriūniečių Janinos ir Algirdo Kudabų namai stovi tiesiai prieš dvarą.
Jie sako nejaučią nostalgijos, kad iš buvusios statinio didybės likę tik griaučiai ir legenda. Mitriūnai nėra jų gimtinė. Algirdas kilęs iš Ignalinos, Janina nuo Vievio.
Žiūrint pro Kudabų namų langus matyti, kaip pro plikas medžių šakas šviečia baigiančių griūti dvaro sienų likučiai ir buvusių arkinių langų skylės.
„Kai į Mitriūnus atsikraustėm, dvaras dar stovėjo“, – pasakoja sutuoktiniai.
Jie, jauni agronomai, čia atvyko prieš 49 metus, Mitriūnai tuomet dar tik statėsi, kolūkis iš vienkiemių žmones kėlė į gyvenvietę.
„Atrodė gūdus užkampis, dar buvo nemelioruota, aplink krūmynai, jokio padoraus kelio nebuvo, tik žvyrkelis“, – prisimena A.Kudaba.
Domėjosi ir „Tvano“ autoriumi
Vietovei išskirtinumo teikė senoji dvarvietė, rūmus supantis ūksmingas parkas ir vešlių liepų alėja.
Dvaras nestovėjo tuščias, jame gyveno žmonės. Viename gale nuo seno buvo įsikūrusi ponams tarnavusios virėjos šeima, kitame gyveno dar kelios vietinių kaimiečių šeimos.
Įprasta, kad nacionalizuotose dvarvietėse kolūkiai įkurdindavo mokyklas, kultūrnamius ar savo administraciją, su Mitriūnų dvaru taip nenutiko, senojo rūmo jokiai įstaigai nepritaikė. Tiesa, tuomet, kai įvedė elektrą, dvare trumpai glaudėsi kolūkio kontora.
Griūvančiu dvaru vis kas nors domėjosi. „Lenkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus trilogijoje „Tvanas“ minimi Mitriūnai, gal to kūrinio vedini lenkai čia buvo atvykę, o gal dvarininkų giminės“, – pasakoja Kudabos.
Nuplėšę stogą armėnai pabėgo
Vietiniai gyventojai Kudaboms pasakojo, kad anksčiau dvare būdavo rengiami jaunimo šokiai.
Tuo metu vietiniam kolūkiui vadovavo griežtumu ir valdingumu garsėjęs Albertas Meilus. Jis užsimojo Mitriūnų dvarą prikelti naujam gyvenimui, restauruoti pastatą, sutvarkyti parką ir visa pritaikyti kolūkiečių reikmėms.
Pastato restauracijai A.Meilus susirado armėnų brigadą. Tuo metu Armėnijoje ką tik buvo įvykęs didelis žemės drebėjimas, po katastrofos žmonės liko be darbo, jo ieškojo kitose sovietinėse respublikose. Tuos atvykėlius kolūkio pirmininkas ir pasisamdė.
„Armėnai čia padirbėjo savaitę, nuplėšė stogą, išardė langus, o paskui viską metė, mat su A.Meilum susiriejo dėl atlygio. Jie prašė 85 tūkstančių rublių, o pirmininkas davė 80 tūkstančių ir nė kapeika daugiau. Galima sakyt, dėl tų 5 tūkstančių dvaras paskui ir sugriuvo“, – prisimena Kudabos.
Sutuoktiniai atmena, kad vėliau lyg ir baltarusiai siūlėsi restauruoti, bet su pirmininku irgi nesutarė dėl apmokėjimo.
Apsireiškė ir vėl dingo
Po to dvaras greit sugriuvo, žmonės iš jo tempė viską, kas kam patiko. Vieni ardė parketą, kiti plytas, treti nuo krosnių nusilupo baltus koklius, ištampė stogo skardą, išsipjovė geresnes sijas.
Kai ant dvaro nebeliko stogo, sienos ėmė greit smegti.
Savickių giminės palikuonių, norėjusių susigrąžinti dvarą, taip ir neatsirado. Dvarui priklausiusias žemes giminės susigrąžino, o griūvančių pastatų niekam nereikėjo.
Vietiniai gyventojai šnibždėjo, kad Mitriūnuose ir dabar gyvena dvarponio palikuonys. Esą ponas artimai bendravo su viena panele, su ja ir susilaukė nesantuokinių vaikų.
Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys sakė, kad prieš porą metų buvo atsiradusi giminaitė, pareiškusi norą įteisinti dvaro nuosavybę, tačiau kaip netikėtai apsireiškė, taip netikėtai ta moteris ir dingo.
„Dabar ruošiame įteisinimo dokumentus, juos sutvarkius Mitriūnų dvaras taps Panevėžio rajono savivaldybės nuosavybe. Kas su griuvėsiais bus toliau, jokių planų nėra“, – aiškino jis.
Filmą apie Mitriūnų kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
