Nuo Kriko linų iki kryklių ančių
Geriausiai aukštaitiško Kriklinių krašto Pasvalio rajone istoriją išmano ne koks vietinis vyras, o žemaitis – daugiau nei prieš keturis dešimtmečius iš Žemaitijos į Pasvalio rajoną gyventi atvykęs mokytojas Juozas Beniulis.
Su buvusiu pedagogu susitinkame Kriklinių pradžioje, būtent toje vietoje, kur, pasak padavimo, ir kilo miestelio pavadinimas.
Krikliniečiai apie savo miestelio vardo atsiradimą pasakoja du padavimus ir niekaip neapsisprendžia, kuris iš jų tikresnis. Vietos gyventojams mielesnė yra legenda apie varguolį Kriką ir jo augintus nepaprastai gražius, vešlius, „pakrikusius“ linus, dargi gražuolę darbščiąją dukrą Daratą.
Pats J.Beniulis, kaip ir dera medžiotojui, yra linkęs tikėti, kad miestelio pavadinimas atsirado nuo pelkėje perėjusių gausybės ančių kryklių.
„Šio krašto žmonės, kaip ir visi pasvaliečiai, savo tarmėje beveik visur trumpai taria ilgąją „y“, todėl vietovę ir pradėta vadinti Krikeliais, o dar vėliau - Krikliniais“, – vietovardžio atsiradimą aiškino pedagogas.
Miestelis dūzgė tyliai
Nors Krikliniai turi miestelio statusą, tačiau pagal gyventojų skaičių prilygsta nedideliam kaimui. Krikliniuose vargiai besuskaičiuotum du šimtus žmonių.
Darbo dienos popietę miestelio gatvės tuščios. Per kelias Krikliniuose praleistas valandas nesutikome nė vieno praeivio.
Tik bažnyčioje girdėjosi pokšėjimas. Mūsų gidas paaiškino, kad gretimo Vilkiškių kaimo ūkininko dėka maldos namai yra remontuojami.
Darbas vyko ir netoli bažnyčios esančioje mokykloje. J.Beniulio sutuoktinė Stanislava, taip pat pedagogė, ruošėsi mokslo metų pradžiai.
Mokytoja džiaugėsi, kad Rugsėjo 1-ąją į vietos mokyklą ateis 13 vaikų. Kad jaunos šeimos nebėgtų iš kaimo, šiemet planuojama atidaryti ir darželio grupę
Nors Krikliniuose gyventojų mažėja, J.Beniulis su žmona stengiasi, kad miestelyje kultūrinis gyvenimas bei patriotiškumo dvasia neišgaruotų. Veiklūs sutuoktiniai rūpinasi, kad būtų minimos ne tik valstybinės šventės, bet ir bendruomenė susieitų.
Medžiotojas – su poeto gyslele
S.Beniulienė anksčiau vadovavo miestelio bendruomenei, o muzikinių gabumų turintis jos sutuoktinis sukūrė žodžius dainai, virtusiai Kriklinių himnu. J.Beniulis kartais pats kuria dainoms žodžius, tačiau jam mieliausios yra liaudies dainos.
Aistringas medžiotojas kartais nugrimzta į poezijos gelmes ir kuria eilėraščius, rašo prozą. O užplūdus įkvėpimui – dargi piešia.
Nors J.Beniulis dar savo kurtų eilių į knygą nesuguldė, tačiau jo kūrinius galima rasti internetiniame puslapyje, skirtame Krikliniams.
Savo kūrinius mokytojas kartais paskaito ir miestelio gyventojams.
Pasiūlė himną giedoti ant piliakalnio
Krikliniečiams apsnūsti neleidžia ir seniausia miestelio gyventoja Felicija Adomonienė.
Karo siaubą bei pokario vargą puikiai atsimenanti senolė prieš dvi savaites atšventė 96–ąjį gimtadienį.
Daug išgyvenimų patyrusi moteris kol kas sveikata nesiskundžia, labiau trykšta energija ir gyvenimo džiaugsmu.
Pravėrus F.Adomonienės trobos duris, pasitiko pati basakojė šeimininkė. Senolė prisipažino, kad mėgsta bendrauti ir svečių visada laukia.
Pernai Mindaugo karūnavimo dienos proga giedoti Tautišką giesmę smarki močiutė sumanė ant Moliūnų piliakalnio. Seniausiai miestelio gyventojai krikliniečiai neprieštaravo ir būriu patraukė link piliakalnio.
Trispalvę perdavė anūkei
F.Adomonienė yra miestelio šviesulys ir nenuilstanti patriotė. Kriklinietė, nepabūgusi istorijos perversmų, daugiau nei penkis dešimtmečius saugojo Lietuvos trispalvę, kurią dar būdama paauglė laimėjo konkurse.
„Tais baisiais laikais jautėm, kad esame slopinami, ir trispalvė mūsų šeimai buvo brangiausias turtas. Kai į Lietuvą atėjo sovietų okupantai, relikviją teko slėpti. Iš pradžių su mamyte įsiuvom į pagalvę, vėliau slėpėm čiužinyje, net po žemėmis buvom užkasę. Vėliavos sunaikinimas mums būtų prilygęs rankos ar širdies netekimui“, – apie šeimos relikvijos išsaugojimą prisiminė senolė.
Vos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, patriotė dešimtmečius slėptą turtą ištraukė ir išdidžiai virš namo iškėlė.
Kriklinietė brangios relikvijos sau nepasiliko: padovanojo anūkei, kad ši saugotų ir brangintų.
Sunkumus nugindavo daina
Močiutė prisipažino, kad jaunystėje buvo nenuilstanti aktyvistė.
Vos šešiolikos sulaukusi ji jau vadovavo Pavasarininkų būreliui, rasdavo laiko Šaulių organizacijai bei Jaunųjų ūkininkų rateliui.
Būtent šio ratelio vadovas, artėjant 1934 metų Vasario 16-ajai, paskelbė konkursą, kas aukščiausiai iškels trispalvę.
Paauglė kartu su broliu nulėkė eigulio prašyti stiebo vėliavai. Miškininkas leido nusikirsti kone 8 metrų eglę. Taip jie tapo konkurso nugalėtojais ir išsvajotos vėliavos savininkais.
Baisiausi metai F.Adomonienei prasidėjo užklupus Antrajam pasauliniam karui. Jos vyrui Jonui Adomoniui, Lietuvos kariuomenėje užsitarnavusiam karininko laipsnį, teko trauktis į Vakarus. Moteris viena gimtinėje liko su dviem mažais vaikais.
„Karas iš manęs atėmė ateitį, svajones, bet ne viltį. Kai būdavo nepakeliamai sunku, dainuodavau. Kartais liūdnas dainas, o kartais užtraukdavau visai linksmas“, – sakė optimizmu trykštanti senolė.
Kriklinietė žinios iš savo sutuoktinio sulaukė tik prabėgus daugeliui metų. Bėgdamas nuo tremties ar net sušaudymo, J.Adomonis apsigyveno Didžiojoje Britanijoje. Nors buvo proga aplankyti dešimtmečius nematytą vyrą, tačiau moteris vykti į ilgą kelionę nepanoro.
Dainuok, ir ilgai gyvensi
Gražų balsą turinčiai F.Adomonienei didžiausia laimė yra dainuoti. Ji ne tik moka begalę autentiškų dainų, bet jomis dalijasi ir su jaunimu.
Daugiau kaip šimtą kriklinietės dainų užrašė ir Tautos archyvui perdavė dr. Aldona Kačerauskienė. Knygoje „Aš išdainavau visas daineles“ dr. A. Kačerauskienės apybraižoje yra „Felicijos Adomonienės dainavimo pamokos“.
Garbingo amžiaus sulaukusios senolės paklausėme, kokia yra jos geros sveikatos bei ilgaamžiškumo paslaptis. F.Adomonienė net nedvejodama atšovė: „Vaikeli, reikia daug dainuoti ir mažai pykti. Dar neblogi vaistai yra darbas ir pavydo nebuvimas“.
Filmą apie Kriklinių miestelį žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.