Blaivybė – tai toks tikėjimas
„Mama sakydavo, kad blaivybė – tai toks tikėjimas, kad blaivininkai susirenka, kartu kalba rožančių, meldžiasi“, – prisimena Alizavoje, Kupiškio rajone, gyvenanti 91 metų Eugenija Glemžienė.
Anot pašnekovės, jos mama, matyt, nueidavo į tuos blaivininkų susibūrimus, nes grįžusi pasakodavo, kad klebonas labai įdomiai apie blaivybę pasakodavo
Alizaviečiams dvasinę šviesą skleidė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kitąmet švęsianti 225 metų gyvavimo jubiliejų. Ten, po Dievo namų stogu, buvo įsikūrusi blaivybės draugija ir knygynas.
Alizavoje, kaip ir visame Kupiškio rajone, blaivybės sąjūdžio įkvėpėjo M.Valančiaus pasėtas grūdas gerai dygo, kunigų raginami parapijiečiai rašėsi į blaivininkus.
E.Glemžienė atmena, kaip prieškariu jų šeimos namuose lankėsi klebonas ir šeimynykščiams aiškino apie svaigalų žalą.
„Buvau dar mažutė, bet aiškiai prisimenu, kaip kalendavoti atėjęs klebonas mamos klausė: „Ar tavo vyras geria?“ Ji atsakė, kad bėdos dėl girtavimo nėra, bet atsiminęs kartais išgeria, tai klebonas liepė prašyti, kad vyras visai negertų, aiškino, kas do blogis yra degtinė ir kad lietuviui nepritinka ja nuodytis“, – pasakojo senolė.
E.Glemžienė sakė, kad jos tėvai namie apie blaivybę kalbėjo mažai, bažnytiniam blaivininkų būreliui oficialiai nepriklausė.
Oi, kaip bijodavo ruso
Prisiminusi mamos kalbas E.Glemžienė daro išvadą, kad blaivininkų gretos Alizavoje nebuvo itin gausios, tačiau kol kunigai vedė intensyvų aiškinamąjį darbą, girtaujančiųjų buvo gerokai mažiau nei vėliau, sovietiniais laikais.
Kartu su okupacija į mūsų šalį plūstelėjo ir netikę užstalės papročiai.
„Kur ten geru žodžiu išvaikysi tiek pijokų! Kas norėdavo, tas pliušindavo kiek telpa. Atsimenu, pravažiuojantys žmonės pasakoja, kad du girti griovy sugulę, nebepaeina iš vietos“, – jau jaunystės laikų prisiminimais dalijosi E.Glemžienė.
„Vyro tėvai gyveno Vainiūniškio kaime, uošvis oi, kaip bijodavo ruso, kur išgirdęs jų šneką lėkdavo laukais neatsigręždamas“, – pasakoja ji.
Visi Glemžos palaikė ryšį su partizanais, vieni patys partizanavo, kiti miško brolius rėmė maistu, dėl to pateko į tremiamųjų sąrašus.
„Motina gulėjo sulaužytu stuburu, tai jos nelietė, brolį skrebai nušovė Papyvesy, seseris ištrėmė, o mano vyras Jonas atsidūrė Ulan Udėje, prie Baikalo. Tik uošviui pavyko pabėgti. Skrebai jį uždarė sklepan, o tas kažkaip išsikasė, paskui slapstėsi“, – apie tragiškus vyro giminės likimus pasakoja žilagalvė.
Gerai, kad ferma nepavertė
„Girdėjau ir aš, kad iki sovietų atėjimo blaivybės draugija buvo. Pokariu viskas buvo vaikoma, draskoma, gerai dar, kad bažnyčios ferma nepavertė“, – kalba 80-metis zakristijonas Petras Trainys.
Vyras nedrįsta sakyti, kad yra vietinis, mat iš Kupreliškio į Alizavą atsikraustė prieš 55 metus, kai vedė alizavietę siuvėją Aldoną ir įsidarbino gaisrinės vairuotoju.
Vyras negali nepaminėti, kad sovietų okupacija sulaužė ir jo šeimos narių likimus.
„Vasarį tėvas parvežė mane iš mokyklos, o kieme mus apsupo stribų mašinos, sugrūdo ir visus išvežė. Tėvą nuteisė 20-čiai metų, jis buvo partizanų ryšininkas, tiekė maistą. Mus su mama kol kas paleido, bet irgi ruošėsi vežt į Sibirą. Geri žmonės perspėjo, kad tuojau pat dingtume. Bėgom kaip stovim, jokių dokumentų nepasiėmėm. Vienas žmogus mus paslėpė. Paskui, iki Stalino mirties, su terbom ant pečių keliavom nuo giminaičių iki giminaičių. Tėvas po 3 metų Sibire mirė, buvo ligotas. Nežinom nei kaip mirė, nei kur kapas“, – tebesopa širdį senukui.
Šventoriuje – skrebai su šautuvais
Anot P.Trainio, kad ir kokią blogą įtaką darė sovietų valdžia, Alizavos parapijiečiai dar ilgą laiką Dievo namų neapleido, nepaisė draudimų ir melstis ėjo gausiai.
„Būtų gerai, kad būtų tiek tikinčiųjų kaip sovietmečiu – per didžiąsias šventes ne tik vidun, bet ir šventoriuj netilpdavo. Dabar, eilinį sekmadienį, maldininkus ant rankų pirštų gali suskaičiuot“, – kviesdamas apžiūrėti bažnyčios vidų aiškina vyras.
P.Trainys pasakoja iš vietinių girdėjęs pasakojimą apie tai, kaip stribai, atvykę iš stribynės Salamiestyje, su šautuvais šventoriuj sėdi, kad žmones atbaidytų, o tikintieji vis tiek į bažnyčią plūsta.
Alizavos bažnyčia ėmė tuštėti, kai praėjo melioracija, tuomet daug vienkiemių gyventojų išsikėlė į miestus. Bažnyčia prisipildydavo tik per atlaidus ir kermošius, kai buvę gyventojai atvažiuodavo susitikti su giminėmis.
P.Trainys mano, kad pastaraisiais metais žmonės vėl gręžiasi į Dievą, per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas, Jonines, Žolinę – į Alizavos bažnyčią suvažiuoja apie pusantro šimto maldininkų.
Beje, Alizavos bažnyčia – viena iš nedaugelio, kelis kartus keitusi spalvą. Kelis dešimtmečius ji iš tolo švietė rožinėmis sienomis, prieš tai buvo ruda, dar prieš tai gelsva, o šiemet per Žolinę labai jau atsilaupiusias medines lenteles parapijiečiai perdažė šviesiai pilkai.
Norėjo tiesiog smagiai pabūti
Prieš kelerius metus Alizavoje buvo bandyta dar kartą atgaivinti blaivybės veiklą.
Tuo metu miestelyje jau kuris laikas veikė „Glemžų seklyčia“ – vietinių kultūrininkų įsteigtas muziejėlis, kasmet organizuojantis ir Glemžų pavardę turinčių žmonių iš visos Lietuvos susibūrimus.
Ne visi jie buvo giminės, tačiau daugelio tolimos šaknys buvo būtent šiose apylinkėse.
Po kelių susibūrimų organizatoriai sumanė „Glemžų seklyčioje“ įsteigti ir blaivybės skyrių, sukūrė savotiškas blaivininkų anketas, kurias pildantys privalėjo pasižadėti negerti.
Blaivininkų draugijos steigimo iniciatorė buvo viena iš viešnių, ji jaunystėje priklausė blaivybės sąjūdžiui, tad dabar pasiūlė įsteigti „valančiukų“ organizaciją, tokią kuopą jau buvo įkūrusi savo mieste.
Po tokio truputį prievartinio pasiūlymo tapti blaivininkais Glemžų suvažiavimai ir baigėsi.
„Blaivybė žmones supriešino ir supykdė. Vieni sakė: „Ko čia kai kurie pasikėlė? Mes paprasti žmonės, norim susitikę pasilinksmint ir pasišokt.“ Po to mes į susitikimus irgi nebėjom“, – sakė E.Glemžienė.
Alaus baras neišsilaikė
Kultūros namų darbuotojos Jolantos Užusienienės manymu, kadaise bažnyčios kunigų pasėta ir dešimtmečius puoselėta blaivybės sėkla Alizavoje vis dėlto nenunyko.
„Alaus baro seniai neturim. Toks veikė, bet nesudūrė galų, jį uždarė“, – džiaugiasi ji.
Tiesa, apie dvasinę šviesą skleidusį ir vietinius žmones prusinusį kunigo Juozo Savukaičio 1938 metais įkurtą knygynėlį žmonės jau nieko nebeatminė.
Su vyriausiais Alizavos gyventojais bendraujanti bibliotekos vedėja Laimutė Dešrienė girdėjo pasakojimą, jog iki 1943 metų knygynėlis veikė Alizavos mokykloje, kiti sakė, kad knygas žmonėms skolindavo mokytojai.
Vis dėlto istoriniuose dokumentuose yra įrašas, kad knygynas prie bažnyčios buvęs. Jame, šalia religinės literatūros, gulėdavo ir blaivų gyvenimo būdą propaguojančių leidinių.
Filmą apie Alizavos kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
