Ne didikai, o daugiavaikiai ūkininkai
Bajorų kaimo pavadinimas tarsi sufleruoja, jog tai vieta, kur kadaise galėjo gyventi didikai.
Tačiau kaimo senbuvės tikina, kad jokiais laikais ši vietovė kilmingų gyventojų neturėjo.
Bent jau istorikai tokių žinių nėra radę, o ir bažnytinėse knygose, kuriose Bajorai pirmą kartą paminėti 1550 metais, įrašų apie bajoriškos kilmės gyventojų vedybas ar krikštus irgi nėra.
Skambiai Bajorais vadinamas kaimas kadaise buvo plačiai išsimėtęs vienkiemiais. Juose gyveno darbštūs, dažnai gausius vaikų būrius auginę ūkininkai.
Dabar gi šiltų namų, taip vaizdingai viena bajorietė apibūdina gyventojų dar turinčias trobas, belikę vos keli.
Ištuštėjęs, bet nemiręs
Važiuojame pasižvalgyti po Bajorus.
Kad pasiektum kaimą, iš Skapiškio suki į žvyrkelį. Keli kilometrai plynais laukais – ir pasimato retokai palei kelią išsibarstę medinukai.
Nėra jokios vietovės nuorodos, jokio Bajorų kaimą žyminčio ženklo.
Gyventojos patikina, kad lentelės su kaimo pavadinimu niekada ir nebuvę.
Kaimo pradžioje stovi bebaigiąs blukti geltonas namas. Senų obelų vaisiai sukritę į nepjautą žolę, takas užžėlęs, tačiau sklypo šone rikiuojasi spalvoti aviliai. Namo paveldėtojai gyvena Vilniuje, bet sodyboje jie bitininkauja.
Kitą namą glemžiasi sulaukėjusių apynių virkštės ir krūmai, langai išdaužyti, ūkiniai pastatai suzmekę. Panašiai atrodo ir dar kelios trobos.
Vis dėlto išvystame namą, šalia kurio žydi gėlės. Vadinasi, Bajoruose gyvybė yra. Prie kitos trobos džiūsta skalbiniai – irgi gyventojų esama.
Dėl grožio pastatyta ir japoniška pavėsinė
Stabtelim prie ryškiai žaliai dažyto namo su gėlynais. Kad grožio būtų daugiau, darželyje įbestas dirbtinis baltais žiedais apsipylęs medelis. Kieme įdomi puošmena – malksnomis dengta japoniško stiliaus pavėsinė.
Zootechnike anksčiau dirbusi sodybos šeimininkė 65 metų Ona Vareikienė sako nieko negalinti papasakoti apie Bajorų istoriją.
„Esu atėjūnė, atsikrausčiau tik prieš 22 metus, man labai patinka šitas ramus kaimas“, – šypsosi moteris.
Jos artimieji įsikūrę netoliese: sūnus gyvena Kupiškyje, dukra Skapiškio geležinkelio stotyje, tik kita dukra toli – su šeima įsikūrė Italijoje.
„Anūkai italiukai. Vis kalbina pasisvečiuoti, bet bijau skristi lėktuvu“, – atvirauja pašnekovė.
Turi judėti dėl gyvulių, ir gana
Galu į žvyrkelį atsuktas namelis iš pirmo žvilgsnio negyvenamas, bet stabtelėjus svetimiems suloja šuneliai. Įėjus į kiemą vaizdas jau kitas, ir akmenim apdėtas gėlių darželis, ir net rožės krūmas po langu.
Būsto durys atlapos, šeimininkė 69 metų Birutė Mačienė minko cepelinų tešlą.
„Oi, aš ne vietinė, prieš 15 metų šeiminės aplinkybės čia atvedė“, – paskubom valosi rankas ir kviečia užeiti. Moteris labai nustebusi, Bajoruose svetimi – retas reiškinys. Užtat toji atkampi vieta jai ir patinka.
Ji našlė, dukra su šeima gyvena gretimame kaime.
„Visas mano ūkis: du šunys, dvi ožkos ir du katinai. Be gyvių būtų prastai, tuoj pasiligotum, o dabar gyvuliukams nepasakysi: palauk, turi judėti, ir gana“, – dėsto maloni šeimininkė.
Kad ir neseniai gyvena, Bajorus pažįsta nuo jaunumės, čia atlėkdavo į gegužines.
„Šito kaimo žmonės visais laikais buvo labai draugingi“, – sako ji.
Bėgo nuo radiacijos
Paskutinėje kaimo troboje gyvenimas verda, matyti, kad ruošiamasi žiemai, kieme stūkso rietuvės malkų. Pasitikti svetimų išbėga mažas šunelis, tingiai amteli prie būdos pririštas aviganis, pažiūrėti į retus užklydėlius atpėdina ir katinas.
Ką tik nuo gyvulių po rytinės ruošos parėjusi ir sodybos šeimininkė 67 metų Germana Toleikienė prausiasi prie šulinio.
Ji – pati gyvybingiausia Bajorų gyventoja, dar turi sveikatos ūkininkauti.
Germana gimė ir užaugo Bajoruose, po studijų Vilniaus universitete dirbti išvyko į Šiaulius, ten ištekėjo, susilaukė dukters ir sūnaus.
Mieste gyveno neilgai. Kai dukrai prasidėjo nuolatinės alergijos, gydytojai patarė keisti gyvenamąją aplinką. Anuomet tik pakuždom sklandė kalbos, kad Šiauliuose yra padidėjęs radiacinis fonas nuo karinio Zoknių aerouosto, oficialiai niekas nepasakė, kad tai galbūt ir kenkia vaiko sveikatai, bet moteris susiprato pati, tad su visa šeimyna grįžo gimtinėn.
Nė vienas šeimos narys nesigailėjo, kad paliko miestą.
„Vaikai labai norėjo gyvuliukų, kačių, šunų, dukrai buvo svarbiausias arklys. Aš prie kaimo darbų nuo mažumės buvau pratusi. Jei dabar kas pasako: nebevark, parduok namus, eik į miestą, atrėžiu, kad eitų sau su tuo cementu“, – pasakoja moteris.
Germaną pravardžiavo Vokietija
Germana dabar gyvena su 94 metų mama Maryte Jančiene. Ji jau labai ligota, guli ant patalo. M.Jančienė čia gimė ir augo, Skapiškyje baigė 4 skyrius, paskui Kupiškyje privačiai pas „gaspadinę“ mokėsi kulinarijos ir konditerijos, vėliau eidavo šeimininkauti.
„Prieš melioraciją kaimas buvo labai smagus, daug jaunimo, vyko linksmos gegužinės. Būdavo daug balių, vasarom šeimos švęsdavo visokias šventes. Vienam kieme jubiliejus, kitam vestuvės, trečiam krikštynos, o dar gausiai vardadienių“, – ūkininkė prisimena, kad seniau bajoriškiai daug linksminosi. Jos skaičiavimu, anuomet buvo 37 sodybos, pilnos vaikų.
Germanos sūnus ir dukra iš namų seniai išskridę, vyras irgi paliko šeimos lizdą. Su ūkiu tenka tvarkytis vienai, bet moteris nesiskundžia.
Anksčiau laikė 10 melžiamų karvių, dabar darbo krūvį susimažino: galvijų irgi dešimt, bet melžiamos karvės tik dvi, visi kiti – prieauglis. Rankų nevargina, turi melžimo aparatą. Tačiau karves kaskart prie agregato reikia atginti iš ganyklos. Ji nearti, tenka gerokai paėjėti.
„Karves užtveriu elektriniu piemeniu, bet kas iš to: briedžiai ir stirnos vielą nutraukia, paleidžia gyvulius. Dabar dar vilkai naktimis baisiai stūgauja“, – pasibėdoja ūkininkė.
Technikos jokios neturi, kai reikia, pasisamdo.
Dar laiko naminių paukščių. Kieme baltuoja gerai įmitusių broilerių pulkas. Paukščiai vaikšto laisvai. Žiemai priruoš mėsos sau ir vaikų šeimoms.
Germanos vardą visi trumpina, šaukia Germa.
„Mama mane gimdė Panevėžy. Labai sunkiai. Iš ten ir vardą parsivežė. Mokykloj už tai pravardžiuodavo Vokietija. Ir bepravardžiuodami išbūrė: dukra ištekėjo už vokiečio ir gyvena Vokietijoje“, – pasakoja Germana.
Kai išvažiuoja paviešėti pas dukrą, ūkį palieka kaimynėms.
„Gyvenam ranka rankon, labai draugiškai, vieni kitiems padedam“, – sutarimu su kaimynais džiaugiasi ji.
Užarė ir namus, ir sodus
„Buvau paauglė, kai melioracija ėjo. Išsikraustyt duodavo savaitę, po to gražiausius namus ir sodus versdavo duobėn ir užardavo, jokio medelio neleido palikti. Vienas žmogus mynė valdžios slenksčius dėl šimtamečio ąžuolo, turėjo pažįstamų, šiaip ne taip leido jį išsaugoti“, – rodydama toli arimuose stovintį vienišą plačiašakį medį pasakoja Germana.
Iškeldinamieji daugiausia kraustėsi į Skapiškį, už valdžios išmokamus pinigus pirkosi naujus namus, o buvo ir tokių, kurie į naują vietą sugebėjo parsitempti senąsias rąstines trobas.
„Šalia gyveno Marytė Jankevičienė, jos vyras žuvo po traukiniu, viena augino 5 vaikus, ir jos trobą per melioraciją užarė“, – kaimo draskymą prisimena ūkininkė.
Iš didelio, plačiai išsidėsčiusio kaimo liko tik palei vieškelį stovėjusios sodybos.
„Jei būtų pasiprašę, ir tas gal būtų numelioravę, vis dėlto nemažus pinigus valdžia mokėjo. Kieno namai buvo seni, tie geresnius galėjo įsigyti“, – anuometę situaciją aiškina ji.
Germanos tėvams nė mintis nekilo leisti nugriauti namus ir keltis į miestelį.
„Bobutė pasakojo, kad dabartinis namas yra ketvirtas, mūsų giminės toj pačioj vietoj pastatytas. Ankstesnis namas per karą sudegė, bobutė nupirko nebaigtą statyti, jį išardė ir rąstus iš naujo surinko. Statyti padėjo rusų kareiviai, tai vėliau bobutė dejavo, kad prastai samanom apkamšė, žiemom šalta“, – pasakoja moteris.
Kraštiečiai nuolat susitinka
Iš Bajorų kilę žmonės jaučia ypatingą ryšį su gimtine, tai liudija kasmetiniai bajoriečių susitikimai.
Pirmą kartą Bajoruose gimusių ir augusių žmonių suvažiavimą kaimo entuziastai suorganizavo dar Sąjūdžio pradžioje.
Tada visi susirinko į kaimo šviesulių Marytės ir Vlado Balių sodybą. Po įvairius šalies kampelius išsisklaidžiusių bajoriškių atkako pusantro šimto.
Vėliau kelerius metus buvo pertrauka. Dabar 13 metų iš eilės, liepos viduryje, išeiviai iš Bajorų vėl susitinka. Kelerius kartus dar irgi rinkdavosi pas Balius.
Paskui susitikimai persikėlė kitur.
Senieji Baliai jau mirę, bet sodybą naujam gyvenimui prikėlė jų anūkė Aistė Kašienė su vyru. Atnaujino namą, klėtį, iškasė didelę kūdrą. Balių valda dabar yra viso kaimo puošmena. Svarbiausia, kad gyva, vasarą čia suvažiuoja giminės atžalos.
Tvarkė išsijuosusios, bet paruošė ilgam
Per kraštiečių susitikimus į Bajorus kasmet susirenka 40–50 žmonių.
„Jau net kviesti nereikia, tik datą pasitikslinam. Žino, kad visi laukiami su marčiom, žentais, anūkais, tegu žino, kur giminės šaknys. Pasakojamės vieni kitiems, sėdim prie stalo, senas dainas dainuojam“, – sako Germana.
Kartą ji susitikimą organizavo vieno gretimo kaimo gyventojo klojime, tai kraštiečiai nusivylė, esą čia juk ne Bajorai.
Šiemet Skapiškyje gyvenanti, bet iš Bajorų kilusi ir čia žemių turinti ūkininkė Nijolė Greviškienė susitikimams užleido visą namą. Pati to statinio ji nenaudojo, stovėjo jis ant nupirktos žemės, vienu metu net norėjo griauti. O dabar nutarė užleisti bajoriečių šventėms.
„Tvarkėm išsijuosę su skapiškiete Regina Beleckiene, mat jos vyras Levukas kilęs iš Bajorų. Dar tik elektros nėra, bet kitąmet visi jau galės rinktis čia“, – džiaugiasi Germana.
Filmą apie Bajorų kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
