Pramogauti – į didmiesčius
Nedideliame kaime darbo dienos popietę virė gyvenimas.
Vieni geidžiūniškiai savo sodybose grėbė lapus ir laužė šalnos pakąstus paskutinius gėlių žiedus, kiti, mėgaudamiesi geru oru, šiaip vaikštinėjo kaimo gatvėmis.
Negyvenamų sodybų čia – vos kelios.
Gatvėje su mažu sūneliu vaikštinėjanti Ilona Ščebekovė džiaugėsi, kad Geidžiūnai tapo jaunų šeimų traukos centru.
„Mes su šeima į kaimą persikraustėme prieš 4 metus. Prieš tai Biržuose nuomojomės butą. Kadangi čia pigios sodybos, tai galėjome sau leisti įgyvendinti svajonę turėti nuosavus namus. Pramogų kaime nedaug, bet ir čia bėdos nematome. Savaitgalį su visa šeima sėdame į automobilį ir rūkstame į Panevėžį ar Šiaulius linksmintis“, – gyvenimu kaime džiaugėsi moteris.
Druskos skolina kaimynai
I.Ščebekovei pritarė ir kaimynystėje gyvenanti Ieva Jenišauskienė. Geidžiūnuose ji gyvena nuo pat gimimo. Ištekėjusi ji su vyru pasuko tėvų pramintu keliu – tapo ūkininkų šeima.
Dabar javus auginantys sutuoktiniai gyvenimo kitur nė neįsivaizduoja.
„Keičiantis laikams ir mažėjant gyventojų, kaime nebeliko darželio, mokyklos, net parduotuvės nebėra. Du kartus per savaitę atvažiuoja krautuvė ant ratų. Kartais tenka pas kaimynus skubėti druskos pasiskolinti (gali būti aktualu - druskos ir pipirų malūnėliai). Gerai, kad žmonės kaime labai draugiški. Tikiuosi, kad kaimas netrukus vėl suklestės, nes jame labai daug jaunų naujakurių“, – optimistiškai į ateitį žvelgia jaunoji ūkininkė.
Abi moterys kone vienbalsiai tvirtino, kad kaime vis dar trūksta vieningumo. Senieji gyventojai nelabai pritaria jaunimo užmojams. Kartais paburba ir dėl bendruomenės vadovų organizuojamų švenčių.
Medaus buvo į valias
Jaunos mamos moja ranka į keliu einančią senolę.
„Čia mūsų kaimo šviesulys. Jai visi žmonės geri, ji kiekvieno gyventojo darbu džiaugiasi, noriai lankosi bendruomenės šventėse“, – tai jaunų moterų žodžiai, skirti buvusiai mokyklos direktorei Vitalijai Bogomolovai.
Jau 88 metus skaičiuojanti V.Bogomolova keliavo namų link apžiūrėjusi kitame kaimo gale laikomas bites.
„Dabar beturiu tik tris avilius. Anksčiau, būdavo, rugsėjo gale pridedu bitutėms maisto ir palieku žiemoti. O šiemet toks karštas ruduo, kad bitelės ir dabar pluša visu pajėgumu. Tai vis pėdinu pasižiūrėti, kaip joms sekasi. Man tai ir pramoga, ir mankšta“, – savo darbštuoles globotines gyrė bitininkė.
Anot jos, šiemet medaus buvo į valias, net atsibodo jį sukti.
Pedagogei blogų mokinių nebuvo
Senolė pasakojo, kad prieš tris dešimtmečius kaime gyvenusi moteris ją pamokė, kaip reikia su bitėmis susidraugauti. Dabar pensininkė visai nebijo bičių ir medų kopinėja be pirštinių.
Vabzdžiai prineša tiek medaus, kad šeimininkė namuose cukraus išvis nebeturi. Natūraliu saldėsiu ji gardina ne tik arbatą, jo užtenka įmaišyti į kepinius, pavaišinti kaimynus.
V.Bogomolova suka galvą, iš kur šiais laikais atsirado tiek nusikaltėlių bei sukčių. Kai ji vadovavo vietos mokyklai, kurioje tuomet mokėsi per 170 mokinių, nė vieno blogo vaiko nebuvo.
„Mano vadovavimo mokyklai laikais visi vaikai buvo nuostabūs. Rajone buvo tokia nepilnamečių reikalų komisija, bet nė vienas Geidžiūnų mokinys joje svarstytas nebuvo. Švietimo skyriaus darbuotojai klausdavo, kodėl neatsiunčiu blogų mokinių sąrašo. Aš jiems atšaudavau: negi gerus mokinius svarstyt pradėsit? Padaužų mūsų mokykloje nėra“, – aiškino patyrusi pedagogė.
Geros ir nuoširdžios mokytojos buvę mokiniai nepamiršta iki šiol. Profesinės dienos proga vieni įteikia gėlių, kiti – visai be progos net iš užsienio atsiunčia dėžutę saldainių ar sausainių.
Pensininkė neburnoja ir ant valdžios. Pasak močiutės, reikia tik netingėti, tai visi kaimo gyventojai ponai bus.
„Aš valgyti turiu sočiai, visko užsiauginu. Man užtenka, o jei reikėtų, dar ir alkaną sušelpčiau. Valdžios mokamos pensijos taip pat užtenka, kad tik sveikata būtų geresnė. Kaime yra daug ūkininkų, jie labai darbštūs, tai ir samdinių neprireikia, viską savo jėgomis susitvarko“, – džiaugėsi kaimo žmonėmis senolė.
Ištekėjo už sentikių tremtinių palikuonio
V.Bogomolovai labai patiko keliauti. Jaunystėje moteris išmaišė visą Sovietų Sąjungą, visada svajojo pasiekti ir kokią Vakarų šalį.
Dabar pensininkė juokiasi, kad anuomet buvusi nereali svajonė dabar kiekvienam ranka pasiekiama. Tačiau ji į taip išsvajotą užsienį ir neišvažiavo.
Kitas pensininkės pomėgis – mezgimas, nėrimas, siuvinėjimas ir piešimas. Jos kone visi rankdarbiai puošti mandalomis.
Senolės namų sienas puošia medžioklės trofėjai. Šeimininkė tuoj pat paaiškina, kad jos prieš dešimtmetį anapilin iškeliavęs vyras buvo aistringas medžiotojas. Net ir jo gyvybės siūlą nutraukęs insultas įvyko medžioklės metu.
Velionio vyro atminimą branginanti našlė ant sienos sukabinusi ir senas sutuoktinio prosenelių fotografijas. Juos caro valdžia buvo ištrėmusi į Lietuvą. Atvykę sentikiai įsikūrė Biržų rajono pakraštyje esančiame Lebeniškių kaime.
Kepti lengva, puošti sunku
V.Bogomolovai liūdna, kad, jos skaičiavimu, iš kaimo gyventi į užsienį išvyko daugiau nei 50 geidžiūniškių. Tačiau moters širdį nuramina į ištuštėjusias sodybas gyventi atsikrausčiusios jaunos šeimos su laimingais, krykštaujančiais vaikais.
Guvi senolė stengiasi dalyvauti visuose bendruomenės renginiuose. Jai malonu stebėti, kaip jaunimas linksminasi, ragauti visokių įmantrių vaišių. Pensininkei skaniausi Felicijos Baronienės kepti tortai, be kurių neapsieina nė viena bendruomenės šventė.
O štai pati kepėja kuklinasi. F.Baronienė tvirtina, kad ji bet kokį tortą galėtų iškepti, tačiau bėda tuomet, kai reikia jį puošti.
„Jokių mokslų nesu baigusi, kaip žmonės pasako, dar pati patobulinu ir kepu. Man skaniausias tortas „Nevėžis“, bet jis labai riebus. Svečiai labiausiai mėgsta kepinius su tirštintu pienu. Smaližiai dievina „Napoleono“ tortą, tačiau manęs jis savo skoniu nežavi“, – tvirtino kepėja.
