Nebereikia popieriaus
Daug metų Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija, kurioje vokiečių kalbos mokytoja dirbo poetė Salomėja Nėris, buvo laikyta būsimų poetų ir literatų kalve, čia nuolat vykdavo „Poezijos pavasarėlio“ šventės, jose vietiniai kūrėjai ir svečiai pristatydavo savo naujausią kūrybą.
Šiemet, deja, besireiškiančių žodžio mene moksleivių gimnazija neturi, tad literatų teko ieškoti kitose miesto mokymo įstaigose. Jų radome „Vilties“ progimnazijoje ir 5-ojoje gimnazijoje.
Po pokalbių su trimis talentingomis paauglėmis paaiškėja, kad jaunosios kūrėjos nebesinaudoja popieriumi ir rašikliu, tas būdas joms atrodo atgyvena. Rašo tiesiog kompiuteriuose ir mobiliuosiuose telefonuose. Šių užrašinės ir nulemia, kokio ilgio bus knygos skyrius, daugiau nėra kur rašyti.
Mergaitės tikino, kad svajoti būti rašytoju – paika. Reikia siekti mokslo, gauti gerą darbą, o literatūrinius bandymus priskirti pomėgiams. Juk knygą galima išleisti ir dirbant kitus darbus.
Iš šimto atrinks geriausius
Apie 5-osios gimnazijos 18-metės abiturientės Vaivos Grabauskaitės talentą rašytiniam žodžiui jau girdėjo visa mokykla. Ji nuolat rašo straipsnius mokyklos laikraščiui, ten ne kartą spausdintos ir jos eilės.
Vaiva turi parašiusi per šimtą eilėraščių, keletą trumpų istorijų ir fantastinių apsakymų.
Dabar ji ruošiasi filologų konkursui, iki gruodžio vidurio komisijai privalo pristatyti 20 savo kūrinių.
„Jokios bėdos, reiks tik atrinkti geriausius“, – sako moksleivė.
Su Vaiva susitinkame mokykloje. Koridoriumi ateina santūriai besišypsanti mergina, ilgi plaukai tvarkingai supinti į kasą.
„Esu rami, iš tų, kurie gali būti vieni. Gerai ir su draugija, lengvai prisitaikau“, – pirmai pažinčiai apibūdina save.
Liko lengvas liūdesys
Vaiva pasakoja, kad šį bei tą sueiliuoti mėgo nuo vaikystės, tiesiog be didelių pastangų, lyg žaisdama, žodžius sudėliodavo rimuotai ir ritmiškai.
Iš kur radosi poreikis žaisti žodžiais?
„Gal dėl to, kad labai daug knygų skaičiau?“ – svarsto ji.
Rimčiau rašyti ėmė prieš trejus metus. Tuomet dar mokėsi „Senvagės“ pagrindinėje mokykloje.
Kai parodė bandymus mokytojai, toji liepė jokiu būdu nesustoti.
„Šiemet, kai mano eilėraščius lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rūta Grinkienė nusiuntė jaunųjų literatų almanachui „Nevėžis“, pradėjau kreipti dėmesį ne tik į tai, ką rašau, bet ir – kaip rašau“, – sako Vaiva.
Nors pati eiliavo, jos mėgstamų knygų sąraše niekada nebuvo poezijos.
„Bet mokytoja patarė būtinai skaityti eilėraščius, kad galėčiau geriau reikšti mintis. Rekomendavo Kazį Bradūną ir Vytautą Mačernį, įžvelgė, kad mano ritmika turi panašumų į jų kūrybą“, – sako Vaiva.
Pirmieji jos kūrinėliai buvę gan niūrūs.
„Savo eilėraščiais ieškojau gyvenimo prasmių: kodėl Dievas mus į šitą žemę atsiuntė, kodėl aš čia esu. Dabar tų depresinių nuotaikų neliko, tik gal kai kuriuose justi melancholiškas liūdesys. Rašau apie išgyvenimus, jausmus“, – atvirauja Vaiva.
„Mane labai įkvepia muzika, kartais užkabina žodis iš draugės gautoje žinutėje“, – apie įkvėpimus pasakoja ji.
Ateitį nori sieti su literatūra ir Azija
Naujausias – šviesus ir optimistiškas eilėraštis gimė per piešimo pamoką.
„Nupiešiau vaikiną pievoje, ir kartu atsirado eilėraštis“, – šypsosi moksleivė.
Būna, kad Vaiva porą mėnesių nieko neparašo, o kartais per kelias dienas sukuria keletą tekstų ir eilių.
„Ar kada nors rimtai rašysiu, negaliu pasakyti, bet savo ateitį norėčiau sieti su literatūra, nesinori šito paleisti. Kai buvau maža, svajojau parašyti knygą, tai gal bent vieną išleisiu“, – kūrybinių ambicijų vis dėlto turi moksleivė.
Gimnazijoje Vaivai geriausiai sekasi kalbos: anglų ir lietuvių.
„Dėl studijų mano pasirinkimas daug kartų keitėsi, dabar jau apsisprendžiau: studijuosiu anglų ir korėjiečių kalbas. Svarsčiau ir apie japonų kalbą, bet ji sunkesnė, sudėtingiau perskaityti japonų hieroglifus, o vienas korėjietiškų hieroglifų ženklas atitinka vieną garsą“, – sako ji.
Mykolo Romerio universitete yra tokia studijų programa, kurią pasirinkę studentai turi galimybę išvykti pusantrų metų mokytis į Korėją, ten Vaiva ir taikysis.
Traukia tolimos šalys
Azijos šalimis, jų kalbomis bei kultūra Vaiva susidomėjo prieš kelerius metus. Užsikabino nuo vienos korėjietiškos dainos, kurios įrašą jai atsiuntė draugė. Patiko ne tik dainos melodija, bet ir žodžių skambesys. Susirado daugiau korėjietiškų dainų, tada ėmė domėtis ir tos šalies kultūra, žmonių gyvenimo būdu.
„Net nemoku paaiškinti, kodėl Azijos šalys taip traukia, gal kad pas juos daug kas kitaip: kitokia elgsena, kitoks požiūris. Ir vis norisi sužinoti daugiau ir daugiau“, – sako Vaiva.
Korėjiečių kalbos ji ėmė mokytis savarankiškai, susirado pamokas internetu.
„Išmokau korėjiečių abėcėlę, jau galiu skaityti. Filmus korėjietiškai stengiuosi žiūrėti be subtitrų, yra kelios frazės, kurias žinau, išgirdusi jas suprantu“, – Vaiva pasakoja, kiek pasistūmėjo į priekį.
Knygos, bet ne popierinės
„Vilties“ progimnazijos aštuntokė Indrė Gudėnaitė į literatūrinę kūrybą panirusi visa galva – jau turi parašiusi 11 knygų!
Tiesa, jos ne popierinės, o internetinės. Vienos trumpesnės, kitos ilgesnės.
„Iš pradžių pradėjau rašyti istoriją tarsi apie save, kaip važiuoju į mokyklą, autobuse stebiu žmones, po pamokų grįžtu namo, sužinau, kad atsikraustė nauji kaimynai su keistais vaikais. Paskui manasis „aš“ virto į realybėje neegzistuojantį žmogų. Ir situacijos nebesutapo su niekuo gyvenimišku. Ta istorija išsitęsė į knygą iš 27 trumpų dalių, kurių kiekvienoje buvo po 600 žodžių, nes mano telefono užrašinėje daugiau simbolių netilpdavo. Tęsiau tol, kol atsibodo, tada atsirado pabaiga“, – pasakoja Indrė.
Jai pačiai arčiausiai širdies kūrinys „Nukritę sakurų žiedai“.
„Nuo tos knygos ir prasidėjo rimti mano rašymai. Knygą sudėliojau iš skyrių „Laiškai lietui“, jų prirašiau daug. Tai buvo pamąstymai, kaip aš suprantu pasaulį ir kai kuriuos dalykus. Pirmas laiškas prasideda: „Pasaulis ne toks paprastas, kaip tikėjausi...“ – pasakoja Indrė.
Jos atsakymas į klausimą, ar internetinės knygos kada nors pavirs tikromis, savikritiškas: „Nemanau. Tikiuosi ateityje parašyti ką nors brandesnio. Filologų konkurse sakė, kad trūksta patirties. Ir pati tai matau. Nesu patyrusi sukrečiančių nuotykių ar ko nors tokio, kuo galėčiau skaitytoją nustebinti, todėl kartais pasiskolinu tikrų rašytojų siužetus, tik juos įvelku į savą „rūbą“, pritaikau paaugliškas situacijas ir savus personažus. Kol kas savą patirtį kaupiu stebėdama žmones.“
Geriausiai – matematika
Paklausta, kodėl jos kūryba ne popieriuje, paauglė linksmai atkerta: „Popieriuje pribraukysi, sugadinsi, lapus teks išmest, taip prisidėsi prie nereikalingo miškų kirtimo. Vienos bėdos su tuo popierium, geriau naudotis šiuolaikėmis technologijomis.“
Indrei dar tik 14 metų, bet jos kūrybinis stažas – 4 metai.
„Pradėjau rašyti iš neturėjimo ką veikt“, – tikina ji.
Dabar Indrė įsigudrina rašyti ir per pamokas. Jei greičiau nei kiti atlieka užduotis, išsitraukia mobilųjį telefoną ir tyliai maigo mygtukus – rašo 12-tos istorijos tęsinį. Jos internete dar nepaviešino, įdės, kai bus baigta.
Kankintis dėl įkvėpimo Indrei netenka, jos galva nuolat pilna minčių.
„Kad ateitų įkvėpimas, man nereikia gulėti pievoje ir žiūrėti į debesis. Nemėgstu aukštų žolių, ten pilna vorų“, – sako Indrė.
Literatės gyslelę turinti Indrė dar lanko ir dailės mokyklą, puikiai piešia, bet yra absoliuti tiksliukė, jos mėgstamiausias dalykas – matematika.
„Dailė – ne vien menas, dailėje daug ką galima apskaičiuoti, norint išmokti tiksliai piešti reikia matematikos. Ketinu studijuoti architektūrą“, – kalba moksleivė.
Savo literatūrinį protrūkį Indrė vadina vaikišku žaidimu.
„Kiek uždirbsi iš rašymo? Tikrai ne daugiau nei iš architekto darbo“, – įsitikinusi ji.
Nemėgsta kalbėti
Žodžiais Indrė žongliruoja lengvai, bet štai kalbėti gyvai ji ne mėgėja, ypač su nepažįstamais.
„Namie mama net laukia, kada nutilsiu, bet su svetimais kalbu mažai. Kai „Vilties“ mokykloje buvau naujokė, pirmus metus su niekuo beveik nekalbėjau, nebent paklausdavau, kur kabinetas“, – sako Indrė.
Anksčiau ji mokėsi „Verdenės“ pagrindinėje, kai ją uždarė, perėjo į Mykolo Karkos mokyklą.
„Ten buvo daug nenorinčių mokytis. Visada buvau pirmūnė ir mama manė, kad ten man nėra ką veikti“, – pasakoja paauglė, kaip atsidūrė „Vilties“ progimnazijoje.
Indrė laikosi principo niekad nemeluoti, nes melas labai apsunkina gyvenimą.
„Reikia nepamiršti, kam ką pamelavai, saugotis, kad apkalbėti žmonės nesusitiktų. Žmonės meluodami gyvenimą pasidaro labai sudėtingą“, – išvedžioja ji.
Dar ji sako, kad pasitiki tik tėvais, į kitus žmones žiūri atsargiai, nes mano, jog aklai visais pasitikėti būtų pražūtinga.
„Esu skaičiusi, kad japonai eina į mokyklą, nes nuo mažumės žino, jog be mokslo nieko nebus. O daug mano pažįstamų bendraamžių mano, jog mokykla – tai kankynė. Betgi galima atidirbti klasėje ir košmaras baigsis ties mokyklos durimis, bet ne, daugelis pasilieka viską namams, o paskui dejuoja“, – tinginčiųjų mokytis Indrė nepateisina.
Parodė eiles apie pyragą
Tos pačios progimnazijos auklėtinės 14-metės Nedos Marčiulionytės literatūrinėje kraitėje – vien eilėraščiai.
Nedos temperamentas veržiasi per kraštus, jaunoji poetė komunikabili ir iškalbinga.
„Nuo mažumės eiliavau tralialiuškas, daineles apie pievas ir, aišku, nusipezėdavau“, – kvatoja Neda.
Pirmuosius eilėraščius ji surašė ant popieriaus lapo ir parodė savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Audronei Tichanavičienei.
„Eilėraštis buvo apie pyragą, vaikiškas, paprastutis, net nejuokingas, bet mokytoja pagyrė, kad pradžia nebloga, ir liepė kurti toliau. Nesitikėjau, maniau, pasakys, jog nesąmonė.
Tą eilėraštį ir dar vieną, vėliau parašytą, nusiuntė jaunųjų literatų almanachui „Nevėžis“, – iš mokyklos bibliotekos spintos traukia almanachą Neda ir rodo atspausdintus savo kūrinius.
Sėkmė džiugino, bet Neda nesusireikšmino, o priešingai – kurį laiką liovėsi eiliuoti.
„Neatrodė, kad ką daugiau nei vaikiškai sugebu. O vieną vasaros dieną vėl pasiėmiau bloknotą – ir gimė eilėraštis, nė kiek nebepanašus į pirmuosius. Pamaniau, gal kas ir išeis“, – atvirauja pašnekovė.
Rugsėjį vasaros kūrinius ji įteikė mokytojai ir išgirdo pagyrą, kad eilės gerokai gilesnės, jaučiasi, kad kūrėja subrendo.
„Dabar turiu 11 naujų eilėraščių, filologų konkursui trūksta dar 9. Tikiuosi parašyti“, – sako Neda.
Laiko plevėsuoti nėra
„Klausimas, kuo būsiu, dar neišspręstas, vis keičiu nuomonę – nuo veterinarės, fotografės, rūbų dizainerės iki marketingo specialistės“, – atvirauja Neda.
Mėgstamiausias jos dalykas – geografija, o štai tikslieji mokslai susižavėjimo nekelia, matematika ir fizika sutrukdė būti pirmūne.
Paauglė daug skaito, labai mėgsta fantastinę literatūrą. Šiuo metu ant stalo guli Džono Gryno knyga „Vėžliai iki begalybės“.
„Jaučiu, poezija man išliks kaip hobis, literatūra nebus pagrindinis darbas. Kita vertus, esu linkusi į menus“, – sako dailės mokyklą lankanti paauglė.
Neseniai buvo giminės susitikimas, kai jame tėveliai pasakė, jog Neda rašo eiles, išgirdo, kad giminėje ne vienas turėjo ar turi poeto gyslelę.
„Giminėms eilėraščių neskaičiau. Ir tėvams jų neskaitau, užtenka, kad žino, jog rašau. Į feisbuką savo poezijos irgi nekeliu, nelaikau tų eilių kažkuo ypatingu, jas vertinu kritiškai“, – išpyškina mergaitė.
Ji dar priduria, kad visokiems išoriniams pasipuikavimams neturi nei noro, nei laiko.
„Mūsų kartos mokinių bėda – laiko trūkumas. Jei nori gerai mokytis, tai nelengva ir fiziškai, spaudimas iš visų pusių, kad reikia gerai baigti progimnaziją, įstoti į gimnaziją, paskui ir ją reikės gerai baigt, kad patektum į gerą universitetą, tada vėl stengtis, kad gautum gerą darbą. Taip laiko plevėsuoti ir nėra. Norėčiau pasnausti iki pietų, pasivartyti lovoje, pažaisti su kate, pasvajot atsisėdusi ant palangės, bet taip neišeina“, – realijas piešia paauglė.
Vietoj autografo
„Aš retai kalbu, bet jei prabylu, sakau tiesą. Nesu pesimistė, tik duodu jums tiesą be pagražinimų.“
Indrė
„Brangink kiekvieną dieną ir žmones, kurie šalia.“
Neda
„Prieš mylint kitus pirmiausia reikia pamilti save. Nes kol nemokėsi mylėti savęs, kol sau nepatiksi, tol negalėsi suteikti kitam meilės ir džiaugsmo.“
Vaiva
Kūryba
Indrė GUDĖNAITĖ, iš knygos „Nukritę sakurų žiedai“
Už lango saulė šviesioji.
Tačiau mano pasąmonėje lietus užtemdė vaizdą.
Juk tiesa ne visada graži, kartais geriau jos nematyti.
Kaip kartais geriau nežinoti, kas aš tokia.
Jau seniai pažinau, kas esu, tad kodėl kiti negali pažinti? Ir kartu suvokti:
Jei kovosime su savimi, neįveiksime nė vieno priešo.
Neda MARČIULIONYTĖ, „Paimk tu kreideles“
Paimk tu kreideles,
Nuspalvink mūsų lietų.
Nes jis neapykantos veiduos
Labai dažnai išblunka.
Paimk tu kreideles – Gyvenimą išmargink.
Nes iki šiol jis niekada
Spalvų nėra regėjęs.
Paimk tu kreideles
Ir savo sapną tyrą
Ant vėjo drobės nupaišyk,
Kol jis dar nepabudo.
Ir tu mane už rankos
Nuveski tyliai tyliai,
Kur po bespalvės tuštumos
Žibuoklė žiedą kelia.
Vaiva GRABAUSKAITĖ, „Gyvenk“
Apsiauk batus.
Ženk kelis žingsnius.
Atidaryk duris.
Sužinok, ką pasaulis tau šiandien pasakys.
Išsitiesk.
Įkvėpk giliai.
Apsidairyk.
Sugerk viską, ką aplink matai.
Paliesk medžių lapus.
Peršok asfalto plyšius.
Suskaičiuok visus automobilius.
Aplankyk vietas, kuriose nebuvo dar joks žmogus.
Pajausk visus jausmus.
Patirk nuotykius įdomius.
Sutik žmones, kurie draugai tau bus.
Gyvenk, nes pasaulis yra gražus.
Prierašas po nuotrauka:
1. Vaiva ruošiasi studijuoti korėjiečių kalbą ir tikisi, kad jos gyvenimas bus susietas su literatūra. A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2018 12 11
