Tapo Mažylio seserimi
„Šiuolaikiniams vaikams reikia ryškių spalvų, įdomių garsų, veiksmo, jiems nereikia pliurpalynės“, – tikina jauniausia teatro „Menas“ aktorė Radvilė Bronušaitė.
Kretingoje gimusi ir augusi, Klaipėdos universitete režisūros studijas baigusi mergina Panevėžyje dar tik antras mėnuo, bet kojas apšilti ji jau spėjo – spektaklyje „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ iš karto gavo vaidinti Mažylio sesę, tad jau yra susipažinusi ir su panevėžietiška publika.
Dabar statomas naujas spektaklis „Briedis Eugenijus“ pagal Vytautą V.Landsbergį. Radvilė jame gavo vieną pagrindinių vaidmenų – briedžio mylimos lakštingalos.
Pastatymą režisuoja žinoma lėlininkė klaipėdietė Justina Jukonytė, išgarsėjusi dar ir tuo, kad kuria spektaklius net kūdikiams.
Nepažabojama paukštelė?
Iš pradžių kūrybinis procesas vystėsi įprastai, o paskui įvyko neregėtas posūkis.
„Iš „Briedžio Eugenijaus“ visai išėmėme tekstą! O buvo 24 puslapių pjesė“, – pasakoja Radvilė.
Taip pasielgta dėl to, kad režisieriai ir aktoriai vis dažniau pastebi, jog mažieji žiūrovai sunkiai koncentruojasi į žodžius.
Vaikus galima užkariauti kitaip – judesiu ir garsu. Tai šiame spektaklyje ir bus daroma.
Teks be žodžių gvildenti amžinas meilės ir nusivylimo temas. Ar milžiniškas briedis gali pamilti mažutėlę, padebesiais lakiojančią, nepažabojamą paukštelę?
„Tegu filosofuoja, tegu tiki, kad galima“, – šypsosi aktorė.
Premjera numatoma sausio pabaigoje.
Jei mokytų nemesti akmens
Pro šalį skubantis kolega replikuoja, kad Radvilė geriau jau papasakotų apie savo gyvenimo koncepciją.
„Gyvenimo svajonė – šiltuose kraštuose ant jūros kranto turėti vaikų darželį. Man atrodo, kad dabar vaikai palikti likimo valiai, būtų įdomu juos ugdyti“, – prisipažįsta aktorė.
Radvilė nė neabejoja, kad didelės įtakos mažo žmogaus vertybių formavimui gali turėti teatras, jei tik sugebi tą jauną žiūrovą sudominti.
„Vaikai nesvarsto, gerai ar blogai vaidini. Jų vertinimo kriterijus vienintelis – sudomini arba ne“, – sako Radvilė.
Aktorė turi aiškią nuomonę, ką reikėtų kelti į sceną.
„Sprendžiu pagal save: nebenoriu matyti karo, pykčio, smurto, apgavysčių, išdavysčių ir kitokių baisumų, nors būtent tie dalykai šiais laikais scenoje dažniausiai „patiekiami“, esą drastiškumu dar galima prikaustyti dėmesį. Norėčiau šviesių ir gražių spektaklių, juk mūsų pasaulis puikus, o scenoje to pasigendu“, – sako ji.
„Galėtų režisieriai ir su humoru į gyvenimo reiškinius pažiūrėt. Ne kritiškai, o su lengvučiu juoku, be patyčių. Pažiūrėkim, kaip vaikai šaiposi iš bendraamžių dėl didelės nosies, atlėpusių ausų, negražių akių, kreivų kojų ar dar ko nors, ko pakeisti neįmanoma. Paaugliams tai labai skaudžios, net tragiškos situacijos. O jei scena mokytų juokauti, bet nemesti akmens? Visuomenė daug išloštų“, – tiki Radvilė.
Realybės nesaldinkime
Radvilė dar nenutraukė saitų su Klaipėda, važinėja repetuoti spektaklyje suaugusiems.
„Spektakliuose suaugusiems įdomesnis kūrybinis procesas, vaikiškuose kartais pritingiu repetuoti, bet vaidinti vaikams kur kas maloniau“, – atvirauja ji.
„Briedžio Eugenijaus“ repeticijose tinginiui vietos nelikę, mat kai dingo tekstas, viskas virto aukštyn kojom, ką galėjai paprastai pasakyti, dabar vaikai turės suvokti per judesį, mimiką, plastiškumą, kitų personažų reakcijas.
„Tada prasidėjo tikroji kūryba. Žodžiais pasakyt lengviau, o čia tarsi žinai, kaip norėtum „pasakoti“ per judesį, bet kūnas ne tiek judrus, kiek norėtųsi, riboja fiziniai duomenys“, – juokiasi aktorė.
Per repeticijas iškilo ir dar viena dilema: kai personažams reikia pasibučiuoti ar trinktelėti vieni kitiems.
„Aktoriai šaukia: juk negalima, vaikiškas spektaklis, ką pasakys vaikų teisių gynėjai? Mano galva, šitoje vietoje nereikėtų perlenkti lazdos, gyvenime visokių dalykų vyksta, vaikai viską mato, tokia gamta, tokia realybė, jos nei iškirpsi, nei užtušuosi“, – pozicijos, kad nereikia visko pernelyg nuglaistyti, laikosi aktorė.
Nori paspausti ranką
Martynas Klementjevas, „Mene“ vaidinantis jau dešimtmetį, yra didžiausias žiūrovų numylėtinis.
Jis vaidina absoliučiai visuose vaikiškuose spektakliuose, dažniausiai atlieka pagrindinius vaidmenis.
Vaikai Martyną atpažįsta gatvėje, pamatę parduotuvėje veržiasi užkalbinti.
Kartą mama negalėjo nulaikyti savo vaiko, tas būtinai norėjo paduoti ranką Karlsono draugui Mažyliui, kurį aktorius vaidina.
Dar mokydamasis „Saulėtekio“ vidurinėje, Martynas lankė teatro studiją, o vėliau tapo ir „Meno“ aktoriumi.
Kur gebėjimo užkariauti vaikų širdis paslaptis?
„Nėra jis nei lipšnus, nei ką. Visad atviras, nemeluoja, pats moka būti vaiku, sąžiningas kūryboje, turbūt nuo scenos tai ir jaučiasi“, – apie jį sako kolegos.
Martyno manymu, vaidinant vaikams galioja tik vienas kriterijus – nuoširdumas.
„Vaikams vaidinti sunkiau. Jie neapsimetinėja, tiesiai sako: man neįdomu, atsistoja ir išeina“, – aktorius neslepia, kad būna ir taip.
Martyno manymu, tokiais atvejais ne pjesė būna kalta, o režisūrinis sprendimas.
Paklaustas, gal turi stebuklingą, vaikus priviliojančią frazę, Martynas juokiasi.
„Čia ir yra visas triukas, kad nieko nedarau specialiai. Pastanga būti meiliu labai jaučiasi, vaikai iš karto atpažįsta falšą“, – sako jis.
Aktorius norėtų, kad repertuare atsirastų spektaklių apie gražias šeimas, šeimų vertybes.
„Reikėtų parodyti, koks gražus, įdomus ir turiningas gali būti šeimos gyvenimas. Vis kuriama iliuzija, kad viskas, kas gražu, vyksta ir nutinka kažkur toli, užjūriuose, o stebuklas gali būti čia pat, namie“, – įsitikinęs Martynas.
Gerai mokyti bendrauti
„Čia amžinas klausimas, kas vaikams įdomu. Manau, kad dabar labiausiai reikia spektaklių apie draugystę. Šiais individualybių laikais daugelis laikosi po vieną, tad vaikus reikia mokyti bendrauti“, – sako aktorė ir teatro jaunimo studijos vadovė Dovilė Klementjeva.
Ji – šiaulietė, mūsų teatre jau 8 metai. Dirbti atvyko po lietuvių filologijos ir režisūros studijų Klaipėdos universitete.
Kuriant vaikams ir jaunimui, anot pašnekovės, svarbiausia nuspėti, kaip reaguos publika.
Aktorius visada bijo, kad jo balso negirdės paskutinėse eilėse, todėl kartais ir persistengia, šaukia taip garsiai, kad mažieji pirmų eilių žiūrovai net išsigąsta.
Pasak Dovilės, naujausias spektaklis „Pikseliukai, arba Kas telefone gyvena“ pataikė į dešimtuką, yra visko, kas vaikams patinka: daug juokų apie telefonus ir daug intensyvaus veiksmo.
Masina meilės ir žmogaus atsiradimo paslaptis
„Labai trūksta pastatymų paaugliams, Panevėžyje praktiškai jiems nėra ką žiūrėti“, – taip repertuaro situaciją vertina Dovilė.
Planuojama iš naujo statyti Juozo Grušo buvusią populiarią tragikomediją „Meilė, džiazas ir velnias“. Tai pjesė apie jaunimo gyvenimiškas situacijas, jų troškimus, siekius, santykius su vyresniąja karta.
„Visų laikų jaunimui patiko maištauti. Modernėja buitis, technologijos, bet santykiai tarp žmonių tokie pat, tebėra aktualios meilės – nemeilės ir iš to kylančios įvairiausios problemos bei santykių krizės“, – kalba Dovilė.
Kristinos Gudonytės parašyta ir režisuota pjesė „Ida iš šešėlių sodo“, aktorės manymu, irgi yra iš tų, kurios paliečia jautriausias paauglių dvasios stygas. Pjesėje yra gyvenimo paslaptis, o tai visad masina augantį žmogų. Iš kur ateinam, kodėl esam, žmonių atsiradimo ir meilės paslaptis – mintys apie šiuos dalykus sukasi kiekvieno jaunuolio galvoje.
„Kasininkė sako, kad šiuo metu žmonės lyg išbadėję perka bilietus į mūsų teatro spektaklius, savaitės viduryje jau išpirkti bilietai į savaitgalinius pasirodymus. Anksčiau tokių pagyvėjimų nebuvo. Gal čia teatro atgimimas?“ – stebisi ir džiaugiasi Dovilė.
Apie tai, kas skauda
Žengdama į „Meną“ Dovilė manė, kad tik vaidins, o iš karto gavo būrį ugdytinių, tapo jaunimo studijos vadove.
Studiją nuolat lanko apie 20 paauglių. Sekmadieniais ir pirmadieniais repetuoja po tris valandas.
Kasmetinis privalomas studijos narių pasirodymas – per Teatro dieną, vėliau – pagal žiūrovų poreikį.
Mokytis vaidybos susirenkantys vaikai nestato jokių dramaturgų parašytų pjesių – scenarijus turi sukurti patys.
Vadovė šiek tiek padeda, kartais nurodo kryptį, pavyzdžiui, duoda užduotį kurti etiudus tema „Skola“. Ragina žiūrėti plačiau, skola gali būti ir piniginė, ir moralinė, čia kaip kieno fantazija įsivažiuos.
Šiemet iš vaikų sukurtų etiudų valstybės šimtmečio proga susidėliojo vientisas kūrinys „Istorijos pamokos“. Studijos auklėtiniai jį rodė kelis kartus „Mene“, Muzikiniame teatre, kavinėje.
Buvo suvaidintas aktualus epizodas: tėvo pokalbis su sūnumi abiturientu po egzaminų. Gimdytojas entuziastingai savai atžalai aiškino, kad viskuo pasirūpino, gavęs atestatą galės važiuoti į Norvegijos žuvų fabriką – susikurs materialinę gerovę. Sūnaus veidas niaukiasi, sau jis kūrė visai kitokius planus, ketino stoti į universitetą...
„Kartais vaikai padejuoja, kad sunku sugalvoti scenarijų. Patariu toli neieškoti, žiūrėti, kas čia pat, kas jiems aktualu, reikšminga, apie ką norėtų garsiai kalbėti, bet galbūt nedrįsta. Taip gimsta etiudai apie mokyklą, santykius su bendraamžiais, konfliktus su tėvais, ginčus su mokytojais ir, žinoma, pirmosios meilės temos“, – pasakoja studijos vadovė.
Vietoj autografo
„Jei tikėsi tuo, ką darai, – patikės ir kiti.“
Martynas
„Spektaklyje vaikas turi atpažinti save.“
Dovilė
„Kame yra šviesos, ten ir šešėlis esti.“
Radvilė
Prierašai po nuotraukomis:
1. Radvilė jau spėjo apšilti kojas, spektaklyje „Briedis Eugenijus“ vaidins nepažabojamą paukštelę lakštingalą.
2. Vaikų pamėgtame ryškiame spektaklyje apie spalvas Martynas (antroje eilėje pirmas iš dešinės) vaidina teptuką. Nuotr. iš teatro "Menas" archyvo
3. Scena iš „Mikės Pūkuotuko“, kur Dovilė vaidina paršelį, o Martynas tigriuką.
4. Dovilei yra tekę įsikūnyti ir į liūdną personažą.
"Panevėžio kraštas", 2018 11 27
