Girioje kaimą įkūrė bėgliai
Vos šešis kilometrus nuo Pasvalio nutolusiame Girsūdų kaime, pagrindinėje jo gatvėje, pūpso seni, nedideli mediniai namukai. O aplinkinėse sodybose, kuriose jau puikuojasi šiuolaikiniai statiniai, yra išlikusių autentika alsuojančių klėčių.
Apie šio kaimo atsiradimą ir pavadinimą yra išlikusi ir legenda.
Pasakojama, kad pirmieji šio kaimo gyventojai buvo bėgliai nuo karų. Jie girioje statėsi namus, plėšė kirtimus, taip didindami dirbamos žemės plotus.
Kartą medžiodamas karaliaus vietininkas, netikėtai girioje radęs sodybų, labai nustebo, kad čia žmonių gyvenama. Pamatę raitelius, žmonės išsibėgiojo. Tik likęs vienas senelis paaiškino, kad čia tokia mūsų girios soda. Valdovo vietininkas pasakęs: „Žinok ir visiems pasakyk, kad čia karaliaus žemė ir esate karaliaus žmonės su visa savo soda.“ Taip ir atsiradęs kaimas Girių Soda, ilgainiui virtęs Girsūdais.
Girsūdų kaimo istorija besidominti bibliotekininkė Vitalija Avižonienė taip pat pasakojo, kad senieji gyventojai kaimą vadindavo Girsoda.
Rankraščiai pradingo
V.Avižonienė apgailestavo, kad nepavyksta išsiaiškinti, kada įkurtas Girsūdų kaimas. Iki pastatant bažnyčią Daujėnuose, artimiausi maldos namai buvo Krinčine. Ten išlikusiose ir Algimanto Krinčiaus išspausdintose laidojimo knygose pirmą kartą mirusi girsūdietė paminėta 1744 metų įraše.
Kaimo istoriją sovietmečiu rinko ir į rankraščius guldė šviesuolė Pranciška Ališauskienė. Ji surinko daug senų žmonių atsiminimų ir pasakojimų, tačiau po moters mirties visi rankraščiai pradingo.
„Dar spėjau nusirašyti kelias dainas bei įsiminti kelis pasakojimus. Girsūdiečiai viliasi, kad šis dingęs neįkainojamas lobis kada nors atsiras. Juk jų atkurti neįmanoma“, – apgailestavo kaimo bibliotekininkė.
Girsūdietė prisiminė dingusiame rankraštyje aprašytą legendą, papasakotą P.Ališauskienės senelio. Senolis pasakojo, kad užėjus neramumams kelios turtingesnių ūkininkų šeimos surinko vertingesnius daiktus ir sukrovė į skrynią. Turtus jie užkasė laukuose nuo Girsūdų link Baliečių. Kad nesimatytų kasimo žymių, žemę sutrypė kelių arklių kinkiniu. Iki šiol niekas tos skrynios taip ir nerado.
Paskubėjo išsikelti iš vienkiemių
Garbaus amžiaus, šiais metais jau 91 gimtadienį atšventusi Morta Navakienė pasakojo, kad iki 1968 metų Girsūdai buvo tik vienos gatvės gyvenvietė.
Senolė prisiminė, kad jos bei artimiausių kaimynų šeimos statytis namus naujoje gyvenvietėje paskubėjo. Trobesius naujakuriai susirentė dar iki vienkiemius išardžiusios melioracijos, todėl už nuverstus vienkiemius jokių kompensacijų negavo.
„Mes su vyru pirmieji pasistatėme namą atokiau nuo pagrindinės gatvės. Iki tol gyvenome Baukuose. Augo trys vaikai, norėjome, kad jie turėtų ne tik erdvesnius namus, bet ir mokyklą netoliese. Praėjus vos keleriems metams aplinkui mūsų sodybą vienas po kito ėmė dygti mūrinukai. Valdžia netoliese pastatė ir du daugiabučius“, – pasakojo senolė.
Uždarė prasiautus marui
Kaimas nemažas, o ne tik bažnyčios, bet ir savo kapinių neturi. Amžinojo poilsio girsūdiečiai atgula už šešių kilometrų esančiose Daujėnų kapinėse.
Bet kadaise Girsūduose buvo kapinaitės. Važiuojant pro M.Navakienės namus, laukuose matyti pušaitėmis apaugęs plotas.
Nebeveikiančiose kapinėse neišliko kryžių. Vienintelis ąžuolinis kryžius ten pastatytas M.Navakienės vyro rūpesčiu – jis buvo perkeltas iš Daujėnų kapinių.
„Aplink kapines buvo dirbami žemės plotai. Kartkartėmis pasigirsdavo kalbų, kad ardami laukus traktoriai į žemės paviršių išversdavo žmonių kaulų. Kadangi šiose kapinaitėse buvo palaidoti mano vyro proseneliai, jam buvo labai skaudu šitai girdėti“, – prisiminė M.Navakienė.
Jos vyras buvo kolūkio eigulys, tad kad kapinės nebebūtų darkomos, apsodino jas eglutėmis. Ir kol buvo gyvas, prižiūrėjo kapines, jas nušienaudavo, uždegdavo žvakelę.
Senolės kaimynė 82 metų Genovaitė Šaikūnienė jaunystėje gyveno visai netoli kapinaičių. Moteris yra girdėjusi kalbų, kad per Girsūdus prasiautus maro karštinei mirusieji buvo palaidoti šiose kapinėse.
Po to, baiminantis, kad maro užkratas nepasklistų vėl, buvo uždrausta jose laidoti.
Net trys kunigai
Abi girsūdietės nėra girdėjusios, jog kaime būtų kada nors stovėjusi koplyčia.
Melstis tikintieji eidavo į Daujėnus. Kaime būdavo rengiamos tik gegužinės pamaldos, vadinamos „mojavomis“.
„Į bažnyčią vasarą eidavome basomis ir tik prie maldos namų apsiaudavome batus. Tik vyrai visą kelią eidavo su batais. Pamenu, kaip kartą su bobute Grigiene pavasarį per atlydį ėjome į bažnyčią. Ant batų ji buvo apsiavusi kaliošus, tai vieną pametė purvynėje. Laimė, grįždamos namo kaliošą radome“, – prisiminusi jaunystės nuotykį juokėsi G.Šaikūnienė.
Moteris didžiuojasi, kad iš jų kaimo yra kilę net trys kunigai: Antanas Kiznis, Petras Rauduvė ir arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas. Bažnyčios hierarchas išvertė Šventąjį Raštą iš lotynų į lietuvių kalbą. Name, kuriame augo būsimasis arkivyskupas, dabar gyvena dvasininko sesers anūko Sigito Strelčiūno šeima.
Girsūdiečiai, norėdami įamžinti arkivyskupo J.J.Skvirecko atminimą, šalia kaimo kryžkelės pastatė paminklinį akmenį.
Už kryžių stojo mūru
1881 metais Girsūdų kaimo jaunimas prie kelio į Pasvalio pusę pastatė akmeninį kryžių su lenkišku užrašu. Šis paminklas išlikęs iki šiol.
Girsūdiečiai pasakojo, kad grėsmė jį nugriauti buvo iškilusi sovietmečiu asfaltuojant kelią. Mūru už kryžių stojo arkivyskupo sūnėno žmona Darata Strelčiūnienė. Kol leido sveikata, moteris kryžių prižiūrėjo, jis visuomet buvo išpuoštas gėlėmis.
Dar vienas kryžius stovi kaime, greta arkivyskupui skirto paminklo. 1912 metais, po kruizinio laivo „Titanikas“ tragedijos, Girsūdų jaunimas, prašydamas Dievo apsaugoti kaimą nuo nelaimių, pastatė kryžių.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Pieninėje dirbusi M.Navakienė, surinkdama iš gyventojų pieną, prie jų pavardžių parašydavo ir pravardę.
2. G.Šaikūnienė su kitais kaimo gyventojais melstis pėstute eidavo į Daujėnus.
3. Nuskendus kruiziniam laivui „Titanikas“, girsūdiečiai pastatė kryžių prašydami Dievą saugoti juos nuo nelaimių.
4. Girsūdiečiai kryžiumi pagerbė kaime augusio arkivyskupo J.J.Skvirecko atminimą.
5. Senose kaimo kapinėse stovi vienintelis kryžius.
6. Bibliotekininkė V. Avižonienė stengiasi surinkti kuo daugiau pasakojimų apie kaimo istoriją.
7. Pagrindinėje kaimo gatvėje dar yra išlikusių autentiškų pastatų. A.Švelnos nuotr.