Gyvenvietėje vis daugiau vaikų juoko
Kaimai tuštėja?
„Juokaujat!“ – atrėžtų Velžio gyventojai.
Mat pas juos dabar – kaimo plėtimosi banga, vienas po kito dygsta nauji namai, atsikrausto jaunos šeimos, darželis nebesutalpina vaikų.
Jokiais laikais kaimas neturėjo tiek gyventojų, šiandien jų priskaičiuojama net pusantro tūkstančio.
„Tėvai prašo steigti antrą grupę 2–3 metų vaikams, ji lengvai prisipildytų“, – tikina bendruomenės pirmininkė Birutė Kronienė.
Tačiau aiški ir tokio populiarumo priežastis. Velžys – priemiestinė Panevėžio gyvenvietė. Kas gali būti geriau? Dirbi mieste, o ilsiesi kaime.
Daug nėščių, daug dvynukų
„Kai beveik prieš keturis dešimtmečius į Velžį atsikrausčiau, čia buvo tik 3 užstatytos gatvės: Pavasario, Nevėžio ir Alantos. Senų namų vos vienas kitas, daugiau standartiniai triskliaučiai mūrinukai‘, – pasakoja 68 metų Birutė Oniūnienė.
B.Oniūnienė yra kupiškėnė. Akušerė, į šiuos kraštus atsekė paskui statybininką vyrą Petrą, Panevėžyje gavusį darbą.
Į Velžį pakliuvo atsitiktinai, net nebuvo girdėjusi, kad toks kaimas yra. Norėjo įsidarbinti Panevėžio ligoninėje, bet ten pasiūlė seselės etatą vaikų reanimacijoje, o ji norėjo dirbti tik akušere. Tokia vieta atsirado Velžį aptarnaujančios Liūdynės ambulatorijoje.
Prieš tai moteris po 5 metus dirbo Šimonių ambulatorijoje ir Kupiškio gimdymo namuose.
Pirmi metai Velžyje profesine prasme įsimintini, tuo laiku čia buvo 45 nėščiosios ir tiek pat sveikų naujagimių.
Akušerė prisimena, kad per jos darbo metus daug velžiečių šeimų susilaukė dvynukų.
„Mano akyse augo visi privatūs kvartalai ir daugiabučių rajonas. Senovinė buvo tik mokykla su koklinėm krosnim, ten eidavom vaikų skiepyti. Kai pastatė daugiabučius, į juos perkėlė ir medicinos punktą“, – pasakoja B.Oniūnienė.
Liepė liūdesį ginti piešimu
B.Oniūnienė anksti liko našlė, viena augino du sūnus.
„Džiaugiuosi, kad mokslus baigę vaikai grįžo į gimtą kaimą, Velžyje pasistatė namus, anūkai irgi čia pat, dabar visus artimuosius per vieną dieną galiu apeiti“, – sako ji.
Moteris jaučiasi gryna velžiete, čia labai gerai prigijo, gyvenimo kitur neįsivaizduoja.
„Kupiškyje liko tik kapai, o tėviškės sodybą nusipaišiau iš atminties“, – rodydama paveikslą sako B.Oniūnienė.
Piešti ją pastūmėjo liūdnas įvykis. Ji laikė kalaitę Bartą. Augintinę prireikė 4 kartus operuoti, o galiausiai ta vis tiek nugaišo nuo vėžio. Moteris verkė iš liūdesio, tad aplinkiniai ėmė sakyti: „Eik, piešk ar ką daryk.“
Už pirmo žodžio ir užsikabino, niekad rankoje nelaikiusi teptuko ėmė ir nusipaišė savo šunį.
„Ir toliau taip paišau: gamtą arba šunis“, – juokiasi pašnekovė.
Šaltyje gimęs kūdikis išgyveno
Moteris tik šiemet išėjo į pensiją, dirbdama medike nuolat mokėsi, papildomai įgijo slaugytojos, odontologo padėjėjos ir rentgenologės kvalifikacijas.
Labiausiai įstrigęs įvykis – iš pirmųjų darbo metų Šimonyse. Viduržiemį naktį į ambulatoriją atvežė gimdyvę, patalpa nekūrenta, vos ne minusinė temperatūra.
„Pagalvojau, gimdyvė gal ir išgyvens, bet tokiame šaltyje gimusio kūdikio tikrai neišgelbėsim. Bet išgelbėjom, su lygintuvu šildėm vystyklus ir vaikelis nemirė, užaugo tvirtas vyras“, – ekstremaliausią darbo naktį prisimena pašnekovė.
Kitas nutikimas – jau iš Velžio. Kartą mokykloje mokinukas pasiskundė, kad naktį žiurkė įkando į ausį. Medikė negalėjo patikėti. Tai, ką išvydo tos šeimos namuose, pašiurpino. Būstas apleistas, sienose ir grindyse išgraužtos katei pralįsti tinkamos skylės.
Pro jas iš tiesų landžiodavo žiurkės ir naktį apkandžiodavo du berniukus.
B.Oniūnienė iš epidemiologų atvežė nuodų, prikaišiojo į skyles, nes asocialūs tėvai į graužikų išpuolius prieš vaikus nekreipė dėmesio.
Vėliau ta šeima iš Velžio išsikraustė.
Vienam amerikonui miškas, kitam pakrantė
Nevietiniai kartais tarsteli, kad Velžys yra sovietmečio produktas, esą kolūkių laikais dirbtinai sukurpta gyvenvietė.
„Žmonės nebežino istorijos, įsivaizduoja, kad Velžys sovietiniais laikais įkurtas, nes daug daugiabučių, kolūkinių laikų statybos namų. Iš tiesų jis senesnis net už Panevėžį, kaip kaimas minimas jau XIV amžiaus kryžiuočių kronikose“, – sako bendruomenės pirmininkė.
Žinoma, čia jokių pilių nebūta, tad šimtmečių gyvavimą liudijančių statinių nėra, pagal kaimo architektūrą atgal įmanoma atsikapstyti tik kokį šimtmetį su trupučiu.
B.Kronienė pasakoja, kad seniausias pastatas Velžyje yra Jurgio Pakarklio sodyba Nevėžio gatvėje. Seni žmonės bibliotekininkei pasakojo, jog tarpukariu du velžiečiai Pakarklis ir Juodikis plaukė į Ameriką užsidirbti. Grįžę nusipirko du žemės sklypus, vieną paupyje, kitą miške, tada traukė burtus, kam kurį imti.
Juodikiui atiteko miško plotas, toji vieta iki šiol tebevadinama Juodikyne, o Pakarklis namus susirentė ant Nevėžio kranto. Dabar tą valdą tvarko ir senus namus atnaujina anūkai.
Ėjo žiūrėti šiuolaikinio stebuklo
Velžys iš tiesų intensyviausiai plėtėsi sovietmečiu, daug žmonių į gyvenvietę suginė melioracija, smarkiausiai ėmė augti, kai greta buvo įkurtas Maskvos finansuojamas eksperimentinis paukštininkystės ūkis.
Velžyje buvo pastatytas jo administracinis pastatas mokslinei veiklai, įkurtas skaičiavimo centras.
Velžio senbuvė, pedagogė Irena Kairevičienė pasakojo, kad velžiečiai į tą centrą ateidavo pažiūrėti anų laikų technikos stebuklo – spintos dydžio kompiuterių.
Buvusiame mokslininkų pastate dabar įsikūrusi Velžio seniūnija.
Kultūra – ne mužikams
„Sovietmečiu Velžys klestėjo, bet trūko kultūros. Paukštyno ar kolūkio valdžia žmones greit aprūpindavo gyvenamuoju būstu, bet kultūrinio gyvenimo taip ir neatsirado. Nesuprantu, kodėl“, – pastebėjimais dalijasi B.Kronienė.
Velžyje ilgai nebuvo net bibliotekos. Tik paukštininkystės ūkio administraciniame pastate veikė uždara mokslinė biblioteka.
B.Kronienė prisimena, kad jaunystės laikais į artimiausią – Staniūnų dvare buvusią biblioteką mindavo dviračiu. Tokių entuziastų, kad dėl knygų važiuotų į gretimą kaimą, buvę tikrai nedaug.
„Sovietmečiu pas mus buvo ir kultūros salė, bet visada užrakinta, esą mužikams ten nėra ko veikti. Atrakindavo tik partiniams ataskaitiniams susirinkimams ir jų proga rengiamiems koncertams“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Vietoj skaitymo – kiauros kelnės
„Man knygų netrūko, užteko ir mokyklinių skaitinių“, – juokiasi S.Kronis ir priduria, kad vaikystėje nė į galvą nešovė važiuoti kažkur kitur ieškoti grožinės literatūros, nes berniukai Velžyje turėjo kur kas įdomesnių užsiėmimų.
Augant ant vaizdingo Nevėžio kranto vien ką reiškė ėjimas į mokyklą ir grįžimas namo! Tas laikas, kol leisdavosi nuo pakriūtės ir kabarodavosi atgal, išsitęsdavo iki valandos ir daugiau, berniūkščiams tai buvo pati maloniausia atrakcija.
„Kai šitokią gražią pakriūtę turim, kaip nepačiaužysi? Ir per purvą, ir per sniegą. Turėjau net trejas uniformines kelnes, nes supurvintos ir išplautos nespėdavo išdžiūti, dar mamai tekdavo jas ir lopyti“, – juokiasi S.Kronis.
S.Kronis su tėvais gyveno daugiabutyje, jo tėvai vieni pirmųjų atsikėlė į naujai statomą kvartalą.
Prieš tai šeima gyveno Panevėžyje. Tėtis 10 metų dirbo „Ekrane“ ir dar tebegyveno bendrabutyje, o perėjus dirbti į paukštyną butą gavo iš karto.
Iš pirmųjų metų Velžyje S.Kronis mena tik tiek, kad ūkio autobusas surinkdavo vaikus ir kolektyviai veždavo į darželį Staniūnuose.
„Tie, kas dirbo paukštyne, visam gyvenimui atsivalgė paukštienos ir kiaušinių, nes jų galėdavo labai pigiai nusipirkti. Dabar man tie produktai – paskutinis valgis“, – pasakoja vyras.
Numirė ir projektas, ir klebonas
Jau Nepriklausomybės metais biblioteka buvo atidaryta mokykloje, vėliau perkelta į darželio patalpas, o šiam prisipildžius gavo kampą seniūnijos pastate.
Dabar gi iš 1,5 tūkstančio gyventojų skaitytojų tėra 200. Anot bibliotekininkės, tai nėra žemas rodiklis, panaši statistika visoje šalyje, tačiau keista, kai ir dabar sutikti pažįstami B.Kronienės dar paklausia: „O kur tu sėdi, kur ta tavo biblioteka?“
„Skaito tie, kas anuomet įprato skaityti“, – sako moteris.
Meilės romanai nepaklausūs, skaitytojams įdomesnės žinomų žmonių gyvenimo istorijos.
„Parekomenduoju sunkesnius tekstus, kad reikėtų pagalvoti. Mano skaitytojai išprusę, seka literatūrines naujienas, vos išeina nauja knyga, jie jau jos klausia. Jei ko pritrūksta, atvežu iš rajono bibliotekos Panevėžyje“, – pasakoja bibliotekininkė.
Ji vardija, kas dabar Velžyje ant bangos: Rūtos Šepetys neišgalvota tremties istorija „Tarp pilkų debesų“, Mariaus Ivaškevičiaus knyga apie partizaninį judėjimą „Žali“, Rūtos Vanagaitės „Ne bobų vasara“ ir skandalingoji „Mūsiškiai“.
Vienu metu Velžyje buvo sušnekta apie naujos bažnyčios statybą. Tuo reikalu užsiėmė kunigas Rimantas Visockis, statyboms jau buvo pradėti rinkti pinigai.
Bet projektas numirė, o paskui numirė ir klebonas.
Dabar pamaldos vyksta bendruomenės salėje, per mišias susirenka nemažai žmonių.
Grožį daro, kad visi matytų
Eksperimentinės bandymų stoties Velžyje seniai nelikę, bet paukštynas kaimo pašonėje tebegyvuoja.
Kaipgi dėl erzinančio kvapo? Mums lankantis ore tvyro tik žydinčių augalų aromatai ir dar kelio dulkių iš ten, kur darbininkai tvarko gatvę. Tačiau tikriausiai vėjui dvelktelėjus pakvimpa ir nelabai skaniai? Ar gyventojų tai nevargina?
„Dėl paukštyno kvapo normaliems žmonėms problemų niekad nebuvo ir nėra, o kažkuo nepatenkintų nuolat atsiranda vienas kitas. Jei kartais ir atpučia, juk kaime gyvename, kaimo kvapas – kaip šuns lojimas ar gaidžio giedojimas“, – sako S.Kronis.
Važiuojant per besiplečiantį ir jaunėjantį Velžį matyti išpuoselėtos teritorijos, nėra negyvenamų ar apleistų namų, kaimo pakraščiuose vyksta naujos statybos.
Daugelis kolūkinės statybos namų rekonstruota, perstatyta.
Stabtelime prie vieno tokio, nes akį užkabina ryškus gėlynas ir tai, kad nėra tvoros.
Erdvė priešais namą prisodinta visžalių karpomų medžių, šone įkomponuotos pas mus dar retos koloninės obelys, pasak sodininkų, kasmet užauginančios po 250 obuolių. Tarp želdinių pridėliota molinių nykštukų, arklių ir kitokių gyvūnų, iš vytelių pintų kompozicijų.
„O kam tą grožį daryti, jei niekas negalės pažiūrėti, laisvai prieiti artyn“, – sako sodybos šeimininkas Vidmantas Blynas ir paaiškina, kad čia jis rankos nepridėjęs, visa žalioji kūryba yra jo žmonos Sigitos išmonė ir triūsas.
V.Blynas kilęs iš Raguvos, su šeima gyveno mieste, o į Velžį, žmonos gimtinę, persikėlė prieš 20 metų. Pirko seną, 6 metus tuščią stovėjusį namą ir jį iš pagrindų perstatė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Dažnas vaizdas Velžyje – statybos ar namų rekonstrukcija.
2. B.Oniūnienės nupieštas šuo.
3. Blynų sodyba yra viena gražiausių Velžyje.
4. Vienas iš senųjų, bet gražiai restauruotų ir prižiūrėtų kaimo namų stovi upės pakrantėje.
5. Akušerė B.Oniūnienė į Velžį atsikraustė prieš keturis dešimtmečius ir čia prigijo neišraunamai.
6. Daugiabučių kvartale įrengta saugi ir patogi žaidimų aikštelė vaikams.
7. Šalia daugiabučių kvartalo dygsta naujas privačių namų rajonas.
8. Velžys plečiasi į visus šonus, kasmet čia atsikrausto jaunos šeimos ir pradeda statybas.
9. Sovietmečiu statyti daugiaaukščiai renovuoti ir yra išvaizdūs.
10. Nėra nė vieno apleisto žemės lopinėlio, laisvus plotus greit užima naujakuriai.
11. V.Blynas pasisodino koloninių obelų, jos dera prie išpuoselėtos teritorijos.
12. Ryškų, akį traukiantį darželį prie savo namų sukomponavo S.Blynienė.
