Rūpestinga, nuo vaiko akių nenuleidžianti moteris viltingai užmezga pažintį su manimi. Klausia manęs, ar seniai aš čia? Ką man operavo? Ar labai skaudėjo? Kiek truko operacija?
Jaučiau, kaip paniškai išgyvena dėl savojo ligoniuko ir bijosi vaikui suteikti skausmo. Aš ją bandau ją raminti, kad gydytojai nuostabūs specialistai ir tikrai nėra pagrindo nerimauti iš anksto.
Per tą laiką vaiką ir išoperuoja, į palatą ant ratelių seselės parveža. Moteris glosto, tupinėja aplink ligoniuką, matyti, kad labai myli ir jaudinasi dėl savojo vaikelio.
Atsigavęs trimetis prašo mamos gerti, bet prieš operaciją gydytojos buvo pasakyta, kad kurį laiką tik vilgytų lūpas. Tačiau sūnus ašaroja, nes nori vandens. Kaunietė manęs paprašo pasėdėti šalia mažylio, kol ji sulakstys pasiklausti apie gurkšnį vandens vaikui.
Po kelių minučių plačiai atsiveria durys ir vėl įvažiuoja tie patys dviejų seselių stumiami rateliai. O Viešpatie! Ir mamą taip greit išoperavo?
„Ne, mama nualpo net nepasiekusi medikių kabineto“, – paaiškina seselės.
Mamytė greitai atgauna sąmonę ir iškart susirūpina vaiku.
Kitą dieną į tą pačią lovytę atgulė taip pat mažas kaunietis, jį atlydėjo irgi mama, tik jau ne tokia kaip vakarykštė. O kad ji mažiau socialiai adaptuota, užuodžiau iš po palatą pasklidusio šlapimo, cigarečių ir pagirių kvapo.
Jos rūpestis vaiku ir elgesys visiškai nepriminė vakarykščio vaizdelio. Net neklausta išvaizdi jaunutė mama papasakoja, kur ir kaip gyvena Šančiuose su 15 metų vyresniu sugyventiniu. Nuo jo dažnai gauna į kailį, bet vis tiek labai myli, nes jis esąs labai gražus. Jai svarbiausias klausimas, ar gaus pavalgyti ligoninės maisto, ką čia duoda valgyti. Vaikas jai mažiausiai rūpi. O mažylis visa gerkle rėkdamas prašo mamos valgyti. Bet prieš operaciją, kad nevemtų po narkozės, ligoniams draudžiama net vandens prisigerti. Berniukas daužosi, vartosi po lovą verkdamas. Be jokių skrupulų motina trenkia ranka, purvinais, kažkada lakuotais nagais per mažą galvytę, prispaudžia antklode ir liepia miegoti. Nieko sau, galvoju, migdymo taktika. Tai kaip ji migdo vaiką namuose?
„Taip ir namuose, nes geruoju neklauso. Dabar jis nors nebesmirda, prisišildžiau vandens ir nuprausiau prieš ligoninę“, – motiniškus rūpesčius dėsto kaunietė.
Neiškentusi bandau aiškinti, kad taip negalima su vaiku elgtis.
„Kaip jis užmigs, jei nuolat daužote ranka jo galvą? Geriau pati prigulkite šalia, apsikabinkite, paglostykit galvelę ir pasekite pasaką“, – aiškinu.
„Tai kad nemoku jokios pasakos“, – tarsteli be jokio kaltės jausmo kaunietė.
Kadangi vaiką gydytojai ruošėsi operuoti tik už poros valandų, pasiūlau moteriškei išeiti į kiemą pasivaikščioti – prasivėdinti. Ji mielai tą padaro – stveria rankinę ir pasak sūnui, kad eis nupirkti „čipsų ir coca-colos“. Dar prieš tai sušveitusi mano atiduotą valdišką maistą moteris neria pro duris.
Liekame dviese su keturmečiu išbalusiu ligoniuku. Žaidžiame su jo atsineštais žaislais, vandeniu vilgau gerti prašančias lūpas. Seku visas pasakas, kiek tik žinau. Iki operacijos likus pusvalandžiui, berniukas šiaip ne taip užmiega.
Mama tądien į vaiko palatą taip ir nesugrįžo. Savaime aišku, ir berniukas tądien liko neoperuotas, nes trūko mamos parašo. Užtat jis sočiai pavalgė šilto ligoninės maisto.