Molis tviskėjo raudoniu
Vargu ar kas sovietmečiu nebuvo girdėjęs apie Kraštuose (Pasvalio rajone) veikusią statybinių medžiagų gamyklą ir jos itin aukštos kokybės produkciją. Dar iš vakaro nusidriekdavo sunkvežimių eilė, kad tik galėtų nusipirkti raudonų plytų.
Tačiau gal nedaugelis žino, kad ta plytinė buvo istorinė, pradėjusi veikti dar užpraėjusio šimtmečio pabaigoje, apie 1885 metus.
Visą gyvenimą plytinėje išdirbęs Petras Janonis su nostalgija prisimena darbą gamykloje, kad ir sovietinėje.
Devintą dešimtį pradėjęs vyras pasakodamas mintimis nugrimzta į tuos laikus, kai buvo jaunas, įsimylėjo ir vedė gražuolę buhalterę, o vėliau, valdžios priprašytas, net 7 metus vadovavo gamyklai. Pasak senolio, tuomet viskas buvo kitaip – kai netrūko sveikatos, tai ir darbas virte virė.
Senolis prisiminė vietinių gyventojų pasakojimus, kad darbas buvęs iš tiesų nelengvas, nebuvo modernios įrangos, beveik viską teko daryti rankomis. Tuo metu statybinių medžiagų gamykla buvo sezoninė, dirbdavo tol, kol lauke galėdavo džiūti plytos, jas degdavo tik vasarą. Visą produkciją sukraudavo į kieme pastatytas daržines. Plačiai atlapodavo duris, kad plaikstytųsi vėjai ir džiovintų gaminius.
1939 metais buvo pastatytos plytų džiovinimo krosnys.
„Molį arkliais pakinkytais vežimais veždavo iš netoliese esančio karjero. Vyrams jį kastuvais iškabinti reikėdavo iš daugiau nei 3 metrų gylio duobių. Tik vėliau buvo nutiesti bėgiai ir jau motorvežiu gabendavo. Kastuvus pakeitė ekskavatorius. Molis buvo prastos kokybės, tačiau dėl daug jame esančios geležies plytos buvo gražiai sodriai raudonos“, – prisiminė pensininkas.
Geležinkelio prireikė produkcijai išgabenti
Plytinėje gamindavo ne tik plytas, bet ir čerpes, drenažo vamzdžius, blokelius, dekoratyvines plytas. P.Janonis pasakojo, kad degimo krosnis buvo 32 kamerų ir siekė 150 metrų. Ji buvo pati ilgiausia šalyje.
Produkcijai išvežti buvo nutiesti siaurojo geležinkelio bėgiai. Jais išgabendavo plytas ir į gamyklą atveždavo kuro krosnims.
Dūmai rūko iš taip pat įspūdingo 59 metrų aukščio kamino.
„Kur aukštas kaminas Kraštų
Į dangų galvą remia,
Sakyk, mergaite mylima,
Kodėl tau širdį gelia.“
Šis kaminas buvo apdainuotas net tarpukariu sukurtame Kraštų himne.
„Durpėmis kūrenama krosnis degė dviem ugnim. Ugnis ugnį vijo. Buvo nežmoniškai karšta. Kai įeidavai, tai net plaukai raitydavosi. Vyrai tokiomis sudėtingomis sąlygomis turėjo dirbti. Ne veltui darbininkai gaudavo didelius atlyginimus. Kai aš dirbau direktoriumi, gaudavau tik 120 rublių, o vyrai uždirbdavo per 400. Manau, kad jie buvo verti dar didesnių algų“, – pasakojo buvęs gamyklos vadovas.
Nebuvo gimęs vadovauti
P.Janonis tvirtino, kad aukštų pareigų jis niekuomet netroško, tačiau neatsiradus, kas galėtų pakeisti buvusį vadovą, valdžia prikalbino paklusnų meistrą imtis šio darbo. Pažadėjo net duoti paskyrą automobiliui nusipirkti. Valdžia šį pažadą ištesėjo.
Geros nuotaikos nestokojanti ir energija trykštanti P.Janonio žmona Angelė, patraukdama vyrą per dantį, kvatoja, kad kai jis jai pasipiršo, tebuvo degimo krosnių meistras.
„Jis nėra gimęs vadovauti, viską ima giliai į širdį. Per tuos nervus sveikatą susigadino. Būtent dėl sveikatos bėdų teko atsiprašyti ir savo vietą užleisti kitam“, – tvirtino A.Janonienė.
Moteris prisiminė, kad kai atvažiavo iš Žagarės į Kraštus dirbti buhaltere-ekonomiste, apie Pasvalio rajoną nieko nežinojo, net neįsivaizdavo, kur jis yra. Jaunai merginai rūpėjo tik pažadėta nemaža alga ir gamyklos suteikiamas būstas.
Gyvenimas taip susiklostė, kad ištekėjo ir visam laikui pasiliko Kraštuose. Pernai Janoniai atšventė ir bendro gyvenimo 55 metų sukaktį.
Kalinių švilpukai paklausos neturėjo
Kadangi besiplečiančiai gamyklai trūko darbo jėgos, 1967 metais į kaimą buvo atvežti kaliniai.
A.Janonienė prisiminė, kad nuteistieji patys pasistatė du barakus ir karcerį. Aptvertoje zonoje gyvenantys kaliniai turėjo atskirą buhalteriją, išradingesni net buvo sumanę iš molio lipdyti švilpukus. Tačiau tokia jų produkcija tiko tik pramogai ir masinė švilpukų gamyba nebuvo pradėta.
Nuteistųjų darbas gamykloje nepasiteisino ir jie po poros metų buvo išvežti.
Plytinėje technologe dirbusi Audronė Šaniauskienė pasakojo, kad, šalyje pastačius kelias silikoninių plytų gamyklas, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, mažas molio plytų gamyklas pradėta uždarinėti.
„Likę darbininkai kapstėmės kiek begalėdami. Kelerius metus dar bandėme užsiimti sezonine gamyba, kaip ir plytinės egzistavimo pradžioje. Tačiau užsakymų vis mažėjo. Galiausiai 1997 metais buvo paskelbtas įmonės bankrotas. Gamyklos turtas buvo išparduotas. Naujieji savininkai išgabeno viską, ką įstengė išvežti, o kas buvo netinkamo, taip ir liko dešimtmečiams suversta pačiame kaimo viduryje“, – su nuoskauda širdyje kalbėjo A.Šaniauskienė.
Dvarininkė dėl garbės paaukojo sūnų
Kaimo bendruomenės pirmininkas Saulius Šivickas pasakojo, kad istoriniuose šaltiniuose Kraštų dvaras pirmą kartą paminėtas 1585-aisiais. 1775 metais dvarų dūmų surašyme šiame baronams Ropams priklausiusiame dvare buvo 12 dūmų.
S.Šivickas tvirtino, kad pirmoji plytinė Kraštuose buvo pastatyta dvarininkų Ropų dėka 1885 metais.
Deja, paskutinių Kraštų dvaro šeimininkų likimas baigėsi tragiškai.
Bendruomenės vadovas turi pokario laikų laikraščio iškarpą, kurioje aprašoma baisi paskutinių dvaro savininkų istorija.
Pasak legendos, dvarą valdė gobši našlė lenkė Oniukienė su sūnumi. Motina, sužinojusi, kad sūnus nori vesti nekilmingą merginą, jį nušovė. Ir pati, vapėdama apie bajorišką garbę, nusižudė.
Iš dvaro liko tik vienas pastatas
Dvaras, likęs be paveldėtojo, 1907 metais perėjo Biržų apskrities nuosavybėn. Maždaug po dviejų dešimtmečių jame buvo įkurta vaikų našlaičių prieglauda.
Prieglaudai vadovavo netekėjusios, pagyvenusios moterys, vadinamos „panelėmis“. Visus žemės darbus privalėjo atlikti vaikai, samdomi buvo tik ūkvedys, bernas ir merga.
Pasak S.Šivicko, dvaro arklidėse buvo įsteigta mokykla, kurioje mokytis galėjo vaikai, gyvenantys 3 kilometrų spinduliu.
Medinis dvaras iki šių dienų neišliko. Kaime stovi tik vienas dvaro pastatas, vėliau patekęs į privatininko rankas.
Neliko ir buvusioje dvaro kalvėje 1932 metais įrengtos gražios šv. Antano koplytėlės. 1948-aisiais plečiant plytų fabriką, pačiame kaimo centre stovinti koplyčia buvo nugriauta. Sovietams taip padaryti nieko nereiškė. Dabar jos vietoje stovi atminimo akmuo.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Nors darbas plytų gamykloje buvo sunkus, bet žmonės buvo laimingi. Nuotr. iš asmeninio albumo
2. Iš buvusio dvaro iki šių dienų išliko vos keli pastatai.
3. Kadaise klestėjusiame kaime dabar gyvena apie 120 žmonių.
4. Buvusios koplyčios vietoje, kurią nugriovė plečiant gamyklą, kaimo žmonės pastatė atminimo akmenį.
5. P.Janonis savo išrinktąją Angelę sutiko plytinėje.
