Palinkęs ir apsamanojęs kryžius
Vyskupas Kazimieras Paltarokas, Panevėžiui pastatęs Kristaus Karaliaus katedrą bei buvęs visoje šalyje garsus pastoracine bei religine-pedagogine veikla, savo gimtajame Gailionių kaime dabar minimas kukliai.
Žemė nuklota pernykščiais lapais. Po medžiu, kur netoliese stiebiasi įvairūs krūmokšniai, stovi palinkęs ir apsamanojęs akmeninis kryžius. Neaukštas, kuklus – toks, kokį paprastai statydavo ant kapų.
Šalia esančioje lentutėje dar galima įskaityti, kad šioje vietoje stovėjo vyskupo K.Paltaroko tėvų sodyba, kurioje ir gimė būsimas iškilus dvasininkas.
Namai vienam, laukai – kitam rajone
Kryžius radosi ne tikinčiųjų iniciatyva. Jį savo sodybos kieme pastatė vyskupo tėvas Juozas Paltarokas, buvęs stiprus ūkininkas ir labai tikintis žmogus.
Vėliau, kai sodybos neliko, vyskupo dukterėčia Valerija Paltarokaitė išsirūpino, kad šalia kryžiaus, vienintelio čia kadais stovėjusių trobesių liudininko, atsirastų lentelė su užrašu.
Kryžius kūpso ant griovio krašto. Ir šiapus, ir anapus griovio yra tie patys Gailioniai, bet griovys – Pasvalio ir Pakruojo rajonų riba.
„Kai perskyrė parapijas, nutiko taip, kad vyskupo tėvų namai atsidūrė Pakruojo pusėj, o žemė – Pasvalio. Niekas jau nepamena, kodėl taip negudriai, per kaimo vidurį, nubrėžė rubežių“, – pečiais gūžčioja gailioniečiai.
Kad ir kukliai įamžinta vyskupo gimtinė, kartkartėm vis dėlto čia užklysta ekskursantai.
Jų autobusas, žinoma, suka į Pakruojui priklausančius kiek didesnius Gailionius. Toje dalyje yra ir gatvė, pavadinta vyskupo K.Paltaroko vardu.
Daug kur nėra net gyvybės ženklo
Perpus perrėžtame Gailionių kaime vienam rajonui priklauso tik vienkiemiai, kitam –gyvenvietė.
Pasvalietiškuose Gailioniuose, praėjusių metų duomenimis, registruota 18 gyventojų. Vietiniai taip ir anaip skaičiuoja, bet sako, kad realiai tiek galvų per tris vienkiemių trobas niekaip nesusidaro.
Pakruojo pusėje Gailioniai namais gausesni, kaimas net dvi gatves turi, tačiau ir čia nuolatiniai gyventojai ant pirštų suskaičiuojami.
Gailioniuose rasti bendraujančių žmonių – nelengva. Gatvelės tuščios, kiemuose irgi nematyti nė vieno gyventojo.
Į kiek namų beldėmės, beveik niekas neatidarė durų, kitur net kiemo vartai buvę užrakinti, aišku, kad šeimininkai išvykę.
Beldžiamės į baltą mūrinuką tiesiai priešais kryžių. Durų niekas neatveria. Kieme irgi jokios gyvybės, nei šuns, nei katės, takas, atrodo, nevaikščiojamas.
Prie gretimo namo stovi dviratis, čia ir kažkokio transporto vėžės, ir ką tik suskaldytų malkų krūva.
Duris atidaro pusamžis vyras. Pavardės sakyti nenori, vardu Jonas. Čia atsikraustė prieš ketverius metus, bet sakosi puikiai žinąs visas vietines istorijas, pažįstąs ir visus gyventojus.
Dūmai rūksta tik iš šešių kaminų
Paklaustas, ar žino, kad čia vyskupo K.Paltaroko gimtinė, šūkteli: „O kaipgi!“
Juk ir Jono namas stovi K.Paltaroko gatvėje, o vyskupo tėvų trobesiai buvę tik keli žingsniai nuo vyro kiemo.
„Prie K.Paltaroko kryžiaus atvažiuoja ekskursijos. Dažniausiai pagyvenę žmonės. Išlipę pasisukioja, pasižvalgo, sulipa autobusan ir važiuoja atgal, nes nelabai čia yra į ką žiūrėti – vien plikas laukas, iš buvusios sodybos nė akmens nelikę, nė žymės, kad šulinys buvęs“, – aiškina Jonas.
Vyras pasako, kodėl mums niekas durų neatvėrė, – didžioji dalis kaimo namų negyvenami. Senieji šeimininkai mirę, palikuonys miestuose, tėviškėn grįžti nenori, kartais vasarom atvažiuoja.
Jonas garsiai skaičiuoja, kad per abi gatvės puses vakare dūmai rūksta tik iš 6 kaminų.
Kiton pusėn sukanti gatvelė vadinasi Geležinkelio, mat šalia ėjo siauruko bėgiai. Krūmais užžėlusių likę tik gabalai, kitur nuardyti ir bėgiai, ir pabėgiai.
Nebuvo kaip nuklampoti
Nuo Pasvalio pusės Gailionius pasiekiame žvyrkeliais, išvystame kaimo pavadinimą, tačiau aplinkui, kiek akys užmato, plyti suartos dirvos – nei trobų, nei žmonių.
Vienoj pusėj matyti apleista sodyba. Namą gožia krūmai, o gal ilgai negenėti senutėliai vaismedžiai. Takas per dirvoną link trobesių tik nuspėjamas. Kad tokio būta, matyti iš neužarto žolės rėželio. Automobiliu tas gabalas neįveikiamas.
Kadangi visur pažliugę, klampoti kelis šimtus metrų nesiryžtame.
Už puskilometrio matyti senų medžių guotas, ten lyg ir yra gyvybės.
Prie naujutėlio namo prisišliejęs geltonas medinukas, ūkiniai pastatai. Kieme krūvos žvyro, išrausti grioviai, matyti, kad vyksta statybos, šeimininkai dar tvarkys teritoriją.
Beldžiamės į medinuką. Už durų skalija šunys. Jas pravėrusi 83 metų šeimininkė Regina Rauckienė kviečia į vidų.
„Vieną šunį padovanojo, o šitas svetimas, paėmėm trumpam pasaugoti, gerai jo nepažįstam, svetimam gali ir kąsti“, – laikydama už pavadėlio barzdotą piktą gyvį paaiškina ji.
Mosteli galva į dar vieną gyventoją – ant palangės snaudžiantį „ryžą“ katiną. Tą atvežė veterinaras.
Šeimininkės kalbėjimą permuša papūgėlių čirškesys. Jas kažkas padovanojo dukrai, bet toji paukščius „ištrėmė į kaimą“.
Kieme iškasė mitologinį akmenį
R.Rauckienė ne vietinė, iš Šeduvos valsčiaus. Į Gailionius, vyro tėvų sodybą, didelę dviejų galų gryčią, atitekėjo prieš 63 metus, čia užaugino tris dukras.
Dabar iš senosios gryčios likęs menkas galelis, bet ir jį nugriaus, kai žentas baigs naujo namo statybą.
„Šitas galas statytas 1928 metais, anas buvo dar senesnis. Iš pradžių norėjo ne griauti, o restauruoti, bet kad visa troba stovėjo be pamatų, ant akmenų, kaip anuomet kad statė, tai vis dėlto nutarėm griauti“, – aiškina R.Rauckienė.
Senoji giria darbštų žentą Vilių Janeliūną ir kartu su tėvu triūsiantį anūką.
Jis su šeima gyvena Joniškėlyje, bet šiose žemėse ūkininkauja, o dabar ruošiasi visi keltis arčiau ūkio, po vienu stogu gyvens trys kartos.
Trumpam į vidų užbėga ir V.Janeliūnas. Pasakoja, kad kasant griovį radęs keistą, į didelę girnapusę panašų akmenį su gilia įduba viduryje. Akmens forma natūrali, ne žmogaus rankų nugludinta.
Istorija ir archeologija besidominti dukra išsiaiškino, kad radinys jų kieme yra retenybė, priskiriama mitologiniams akmenims, tokių akmenų mūsų šalyje rasta tik kelios dešimtys.
„Tą akmenį būtinai įkomponuosim į kiemo aplinką“, – sako ūkininkas.
Rodydavo vyskupo vyšnias ir kriaušes
„Kai atėjau, buvo dar keletas sodybų ruožiukais. Dabar nieko nebeliko, Pasvalio pusei priklauso tik trys vienkiemiai. Anoj, kuri atrodo negyvenama, dar laikosi viena bobutė. O ten toli, laukuose, įsikūrė jauni ūkininkai, bet jie nevietiniai, atsikėlę iš kitur“, – pasakoja R.Rauckienė.
Jai, atsikilėlei, vyro motina šį bei tą perpasakojo apie vyskupo giminę.
„Labai daug kalbų apie vyskupą čia nebuvo, sovietmečiu gal vengta viešai minėti aukštą dvasininką. Uošvė yra rodžiusi: anava vyskupo vyšnios, vyskupo kriaušės. K.Paltaroko tėvų namai buvo kaime, sodyba stovėjo Pakruojo rajone, o žemė priklausė Pasvaliui. Rajonų ribas žymėjo melioracijos griovys“, – aiškina moteris.
Visa, apie ką kalbam, matyti pro R.Rauckienės namo langus, tik jokio vaismedžio nebėra, vien suartos dirbamos žemės.
„Vyro brolis, iš lagerių grįžęs, šeimos nesukūręs, atsimindavo daugiau, bet dabar nebėra ko paklaust“, – apgailestauja ji.
Grįžusių iš Sibiro į tėvoniją nebeįleido
R.Rauckienė nėra tikra, bet, kiek mena iš giminaičių pasakojimų, vyskupas turėjęs du brolius. Vienas namus pasistatęs netolimame Oželių kaime, kitas gyveno kartu su tėvais.
Kai jo šeimą išvežė į Sibirą, grįžusių į tėvoniją nebeįleido, vyskupo brolvaikiams teko apsigyventi kitoje sodyboje.
„Jų namai buvo jau Pasvalio pusėje. Kai iš ten išsikraustė, trobos nepardavė, parvažiuodavo kaip į vasarnamį. Kai parapijas perskyrė, tėvonija liko Pakruojy, o brolvaikių namai – Pasvaly“, – pamena R.Rauckienė.
Moteris pro langą rodo, kad štai už anų krūmų sąžalyno, tuoj už balto mūrinuko, yra pastatytas kryžius K.Paltaroko tėviškei atminti.
„Nieko ten nebėra – nei pastatų, nei kokio rąstigalio, aplink dirbami laukai, bet žmonės vyskupo neužmiršta, kartais kokie maldininkai atvažiuoja“, – sako ji.
Ar gailioniškiai nesivaržo dėl garbės – kurią pusę, Pasvalio ar Pakruojo, laikyti garbingo dvasininko tėviške.
„O kas čia varžysis? Atmenančių anuos laikus seniai nebėra, anoji kaimo pusė turi vyskupo vardo gatvę, o pas mus gi visai jokių gatvių nėr. O ir žmonės čia paprasti, ne didžiuokliai, žinom istoriją ir džiaugiamės, kad čia garbingas žmogus gimė, o kad varžytis, kuriai pusei daugiau tos garbės priklauso, niekam nė į galvą“, – šypsosi pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Janeliūnas pasidžiaugia radęs keistą, į didelę girnapusę panašų akmenį.
2. R.Rauckienė didžiuojasi, kad šiuose kraštuose gimė garbingas žmogus.
3. Jonas sakosi puikiai žinąs visas vietines istorijas. A.Švelnos nuotr.
